Per tris 1941-ųjų birželio dienas iš viso buvo deportuota apie 17500 žmonių, o iš viso nuo 1940 iki 1953 metų buvo ištremta ar įkalinta lageriuose apie 300 tūkstančių lietuvių. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų gyvenimo bei darbo sąlygų, kiti net nepasiekė numatytų paskirties vietų – iškeliavo amžinybėn keletą savaičių trukusios kelionės tremtin gyvuliniuose vagonuose metu.
Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad jis viršija 50 tūkstančių žmonių. Seimo nario Arvydo Anušausko teigimu, pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis, o 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.
Tremtį yra patyrę ir mano tėvai, seneliai, kurie 1949-1951 m. buvo ištremti į Irkutsko ir Tomsko sritis. Tad iš jų pasakojimų, ne tik iš straipsnių ar knygų, žinau, kokiomis sunkiomis sąlygomis tremtiniams teko kovoti už savo bei savo šeimų išlikimą.
Mamai, kaip ir daugeliui kitų, teko kirsti mišką, tėčiui – dirbti aukso kasyklų šachtose. Ne vienam tremtiniui anuomet dažnai kildavo klausimas, kodėl būtent jis buvo išplėštas iš savo gimtųjų namų. Tad, iš tiesų, kas yra atsakingas už sudaužytus daugelio tūkstančių Lietuvos žmonių likimus ir beprasmes mirtis?
Atsakomybė už šią didelę mūsų tautos dalį ištikusią tragediją dažniausiai priskiriama sovietiniams okupantams. Iš tiesų, deportacijų vykdymas kovojant su „liaudies priešais“ buvo oficiali tuometinė Kremliaus politika, palietusi daugelį totalitarinėje valstybėje gyvenusių tautų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad buvo ir padėjėjai.
Okupantams tuomet uoliai talkino Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai bei stribai, sudarinėję išvežamų šeimų sąrašus, kuriuos tvirtino LKP I sekretorius A. Sniečkus.
Jie ne tik tiesiogiai dalyvavo vykdant trėmimus, žudant už Lietuvos laisvę kovojusius partizanus, bet ir atvirai plėšė bei savinosi išvežtų šeimų turtą, likusį ištuštėjusiose sodybose.
Taigi, ir Lietuvos komunistams tenka nemaža dalis atsakomybės, kurią jie vengia pripažinti. Ir nors šiandien tokios partijos (LKP) jau nebėra, tačiau vertėtų prisiminti, kad ji tik tariamai „išnyko“. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP pakeitė savo pavadinimą, pasivadindama Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), kuri 2001 metais susijungė su socialdemokratais ir „pasislėpė“ po populiaresne pastarųjų partijos iškaba.
Galima būtų pamiršti šią LKP pavadinimų genezę iki dabartinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vardo, jei nebūtų akivaizdžių jos pastangų ginti buvusių stribų interesus. Štai per visą sovietinį laikotarpį LKP organų iniciatyva buvo visaip trukdoma grįžti į Lietuvą buvusiems tremtiniams, neleidžiant jiems prisiregistruoti ir gauti darbą.
Matyt, buvo baiminamasi, kad grįžtantys žmonės gali keršyti savo skriaudėjams. 1992-1996 m. LDDP valdomas Seimas priėmė įstatymą, sudariusį sąlygas gauti padidintas pensijas buvusiems stribams, tarsi jie būtų nukentėję nuo sovietų režimo. Ir nors šiandieninei LSDP vadovybei dažniausiai sėkmingai pavyksta maskuoti savo tikrąjį požiūrį į 1941-1953 m. deportacijas bei partizaninį laisvės kovų judėjimą, vietiniame lygmenyje jų partijos kolegoms tai padaryti pasiseka rečiau.
Štai dar maždaug prieš dešimtmetį Marijampolėje veikiančio Tauro apygardos rezistencijos ir tremties muziejaus budelių kambaryje greta J. Stalino, L. Berijos, A. Sniečkaus ir kitų genocido vykdytojų atvaizdų buvo galima rasti ir aktyvaus vietinio stribo, Kazlų Rūdos valsčiaus operatyvinio įgaliotinio, buvusio Kapsuko rajono Černiachovskio kolūkio pirmininko V. Adomavičiaus portretą. Tačiau dabar ten jo nebėra.
Pradėjus domėtis portreto dingimo aplinkybėmis, paaiškėjo, kad jis iš budelių kambario prieš keletą metų buvo pašalintas po to, kai muziejuje apsilankė socialdemokratų partijai priklausantis vienas iš Marijampolės savivaldybės vadovų, kuris nemaloniai nustebo pamatęs tarp genocido vykdytojų savo buvusio partijos bičiulio nuotrauką.
O šiais metais socialdemokratų dominuojama Marijampolės vietos valdžia, tikriausiai siekdama sumenkinti pokario laisvės kovų reikšmę, faktiškai pradėjo naikinti Tauro apygardos partizanų, žuvusių 1944-1955 m., memorialą, esantį Marijampolės miesto kapinėse Tyliojoje gatvėje.
Ji memorialo teritorijoje pradėjo leisti laidoti Tauro apygardos partizanais nebuvusius asmenis bei kurti šeimynines kapavietes. Taigi akivaizdu, kad kai kurių socialdemokratų vidinės nuostatos ir požiūriai kardinaliai nepasikeitė net per 25 Nepriklausomybės metus.
Tad nenuostabu, kad nei LKP, nei LDDP, nei socialdemokratų partijos lyderiai niekada taip ir nesugebėjo nei pripažinti savo partijos atsakomybės, nei atsiprašyti Lietuvos partizanų ir tremtinių bei jų šeimų už savo buvusių bendrapartiečių vykdytus trėmimus ir partizanų naikinimo operacijas, nors buvęs jų vadovas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė žydų tautos už lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Antrojo pasaulinio karo metais.
Bet ar tremtiniams, laisvės kovotojams ir jų šeimoms šiandien būtų reikalingas toks išprašytas atsiprašymas?
Į šį klausimą atsakymą galima rasti tremtinės N. Rimkienės eilėraštyje „TSKP-LKP-LDDP nariams“, rašytame apie 1997 metus ir publikuotame Klaipėdoje leidžiamų „Atgimimo aikštės žinių“ 2012 m. devintame numeryje.
Šiose su skaudančia širdimi parašytose eilėse atsispindi tremties, kalėjimų, lagerių kančias patyrusių lietuvių ir jų šeimų tragedija bei požiūris į savo budelius ir jų bendraminčius:
TSKP-LKP-LDDP nariams
N. Rimkienė
Mums nereikia jūsų atgailos –
Teatleidžia Motina – Tėvynė.
Klaupkitės prieš žemę Lietuvos,
Kurią daugsyk išdavėt pamynę...
Klaupkitės prieš kryžių pakeliuos,
Kurį griovėte širdim aptemę.
Ir ieškodami sau geresnės dalios,
Dovanojot priešui mūsų Ž E M Ę.
Klaupkitės prieš kaulus tremtinių,
Prieš Rainių miškelio siaubą nykų,
Prieš klajones Lietuvos vaikų,
Kur pasauly išblaškyti liko.
Klaupkitės ant miesto akmenų,
Kur dar dega brolių kraujo žymės,
Klaupkitės prieš neviltį dienų,
Kurios buvo daug kam paskutinės.
Neįpratę niekam lenkt galvos,
Tiktai tyčiotis, įsakinėt ir teisti.
Klaupkitės prieš žemę LIETUVOS,
JI VIENA TEGALI JUMS ATLEISTI.