Lygiai prieš 60 metų, lapkričio 2-ąją, Kaune, buvusiose Karmelitų kapinėse, sovietmečiu paverstose Ramybės parku, įvyko pirmoji okupuotoje Lietuvoje atvira politinio protesto akcija. Milicija žiauriai susidorojo su jos dalyviais: daug sumuštų, studentai išmesti iš aukštųjų mokyklų, kiti žmonės – iš darbo.
Kazys Starkevičius
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Kapinės po kurio laiko sulygintos su žeme, sunaikinti Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai, į Aukštųjų Šančių kapines išvežti lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai – jų vietoje atsistojo vadinamieji keturi komunarai, prieškario Lietuvos politiniai nusikaltėliai.

Jų paminklas buvo be galo išraiškingas: drambloti vyrai susikabinę, lyg nepaeitų, o vienas iškėlęs ranką. Kauniečiai apie šitą monumentą sakydavo: prisigėrę taksi gaudo, bet jau tiek metų niekas nesustoja...

Kodėl rašau apie šitą praeities šmėklų istoriją?

Kauno rajone nuo pavasario vyksta šmėklų meto pagerbimas. Suvyniotas į Trispalvę žmonėms brukamas sovietinis jubiliejus – rajono įkūrimo 60-osios metinės. Pompastiškai ir veidmainiškai rodoma, kad tų laikų dėka Pakaunės kraštas tapo šviesus, turtingas, laimingas. Pinigai švaistomi tūkstančiais, nesidrovima aukos vienareikšmiai „paprašyti“ ir rajono verslininkų.

Prisiminkime, kokie buvo 1955-ieji. Aktyvi partizanų kova paskandinta kraujyje, didelė dalis šviesuomenės, ūkininkų ištremta, likusieji kaimuose suvaryti į kolchozus.

Dar 1950 m. Lietuvoje panaikinti valsčiai – tikrosios savivaldos atrama, ir Rusijos pavyzdžiu sudaryti rajonai. 1955-aisiais buvusioje Kauno apskrityje jų veikė trys: Vilijampolės, Panemunės ir Vilkijos.

Ir štai liepos 1-ąją nutinka tas dabar pompastiškai minimas įvykis: LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Vilijampolės ir Panemunės rajonai sujungiami ir pavadinami Kauno rajonu.

Kokia pagarba popiergaliui, paženklintam penkiakampės, kūjo ir pjautuvo spaudu, bet nieko nelėmusiam vargšo kolchozniko gyvenime. Pasikeitė teritorijos ribos, bet priespauda, alkanas būvis ir net to meto kaimo žmogaus „uniforma“ liko tokia pati – „vatinka“, nenusakomos spalvos vatinė šimtasiūlė, su kuria kasdien moterys ir vyrai ėjo lažą, už metų darbadienius gaudami, kaip sakoma tų metų dainoje, maišą pelų.

Tai ką gi mini Kauno rajono socialdemokratų elitas, prašmatniojo mero Valerijaus Makūno svita? Gal dar vieną sukaktį – kukurūzmečio aušrą Lietuvoje?

Sovietų Sąjungoje tada (kaip ir prieš tai, ir po to) stigo maisto. Būtent 1955-aisiais SSKP generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas užsikrėtė idėja, kad išsigelbėjimas – kukurūzai.

Nusiuntė agronomus į Jungtines Amerikos Valstijas, kurias ketino „pavyti ir pralenkti“, kad šie pasimokytų auginti stebuklingąją kultūrą. O Lietuvos kaimas prie naminukės jau dainavo: „Kukurūzai – lašiniai, kukurūzai – pienas, kukurūzų prisiėdęs nenustips nė vienas“...

Neišgelbėjo nei Sovietijos, nei Kauno rajono šis žaliasis pašaras. Kaimas skurdo, abiturientai buvo verčiami pasilikti kolchozuose, moterys sugrubusiomis rankomis kamavosi runkelių „normose“, fermose melžė perkarusias karves.

Ta baisioji komunizmo bacila sėjo vagysčių, girtavimo, apsileidimo, bedievystės sėklą. Jos ataugos ir šiandien bjauroja Lietuvos veidą.

Viskas pamiršta? Gal jaunimui, kurį itin aktyviai stengiamasi įtraukti į „šlovingojo“ 60-mečio minėjimą, tai ir negirdėta. Bet tik ne tiems, kas jį organizuoja, piešdami spalvingą Kauno rajono paveikslą ir nepamiršdami jo fone ilgiems metams įtapyti savo portretą.

Dar pavasarį buvo paskelbtas 7–12 klasių mokinių fotodarbų konkursas „Pažintas nepažintas Kauno rajonas“. Moksleiviai, anot oficialaus Savivaldybės pranešimo, „savo darbus skyrė Kauno rajono 60-mečiui paminėti“ (kažkur girdėta formuluotė – kiek darbų sovietmečiu buvo skiriama Lenino ar 1917 m. Spalio perversmo metinėms „paminėti“).

Jaunesniųjų fotografų amžiaus grupėje I vietą užėmė mergaitė, kaip rašoma tame pačiame pranešime, „užfiksavusi Raudondvario pilies parko grožį“.

Kurgi ne – juk Raudondvario pilį, dabar vadinamą dvaru, meras V. Makūnas laiko genialiu savo projektu. Jau ne po vieno rudens lapais nugulė skandalai, lydėję pilies restauraciją. Tiek to, pamirškime prastas istorijas su gera pabaiga.

Užduokime sau kitą klausimą – kas niokojo, ardė tą „dvarą“ būtent prieš 60 metų? Vokiečių bombos pradėtus darbus sėkmingai tęsė pokario komunistai.

Kraštotyrininkas Ramūnas Blažaitis archyvuose rado anoniminį skundą, adresuotą LSSR vyriausiajam architektui, kuriame rašoma, kad Raudondvario MTS (Mašinų-traktorių stoties) administracija ardo rūmų bokštus, sienas... dėl gerų plytų. Nepadėjo nė vyriausybinė telegrama, draudžianti griauti istorinį pastatą.

Pasak R. Blažaičio istorinės apybraižos, pilies tyrimą atlikęs inžinierius-architektas S. Abromauskas ekspertizėje rašė: „Šių eilučių autorius objekte lankėsi 1954, 1955, 1957 m., prieš įsikuriant institutui. Teko stebėti pilies ardymo faktus, daugelį apsileidimo ir neūkiškumo reiškinių“.

Kaip viskas pažįstama: suniokoti, sugriauti, o po to atstatyti ir didžiuotis. Tokia elgesio schema būdinga tik vienai – komunistinei – ideologijai.

Šių metų vadinamojo jubiliejaus akcentas: suoliukai-knygos Vyčio Kryžiaus kavalieriams, Nepriklausomybės kovų dalyviams atminti. Tokių suoliukų rajone turėtų būti pastatyta 12, tik kas gali atspėti, kokį ryšį su komunistų atlikta administracine-teritorine reforma turėjo šie garbingi asmenys.

Negana to, kad paminkliniai suoleliai suprojektuoti taip, jog kiekvienas sėsdamasis ant jų, dovanokite, užpakalį dės ant Vyčio Kryžiaus ženklo arba ant mūsų didvyrių pavardžių.

Prie suolelių lyg inventoriniai numeriai tvirtinamos metalo lentelės su įrašu, kad šio projekto iniciatorius – Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Žinoma, įrašytos ir kūrinio autorių pavardės.

Ne visi siekia ir pasiekia istorijoje įbraižyti savo vardą. Gatvės tebeskamba anų laikų Darbininkų, Ekskavatorininkų, Melioratorių, Artojų vardais.

Geriausiai mūsų krašte pasisekė gal tik „proletariniam poetui“ Vytautui Montvilai: jo vardu ligi šiol vadinama Garliavos gatvė vyresniajai kartai primena sovietinėje mokykloje įkaltą šito poeto (?) posmą: „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“... Keistos paralelės.

Taigi jubiliejus. 1955-ųjų Vėlinės. Jaunimas su plevenančiomis žvakėmis rankose prie Nepriklausomybės karių kapų. Giesmė „Marija, Marija...“. Žodžiai apie laisvę ir tiesą. Ir kaip įsiutę žvėrys milicininkai iš už belapių medžių, paminklų. Smūgiai, ašaros, rauda.

Tokie laikai buvo prieš 60 metų. Yra, ką prisiminti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gydytojas žino, ką pakeisti, kad laimingesni būtų tiek medikai, tiek pacientai (87)

Mano Idėja Lietuvai – padaryti taip, kad pacientai , kuriems iš tikrųjų reikia...

Reketininkams pasipriešinęs kaunietis papasakojo, kaip sulaukė keršto ir bėgo iš Lietuvos namuose vyras turėjo pinigų kambarį (124)

Kai dauguma išvykusių iš Lietuvos pradeda pasakoti savo istorijas, dažniausiai sako, kad...

Orai: į šalį užsuks žiema (1)

Pirmomis savaitės dienomis rudeniškus orus keis žiemiški: sparčiai atšals, o lietų keis...

Diatlovo perėjos incidentas: kraują stingdanti mįslinga istorija (91)

1959 metų sausį 23 metų Igoris Diatlovas aštuonių jaunų Sovietų Sąjungos žygeivių grupę...

Sutrypto „Žalgirio“ treneris pratrūko žaibais: reikėtų išvaikyti pusę komandos (12)

Labai abejotina, ar fiasko rudenį patyrusio Vilniaus „Žalgirio“ kapitono tiltelį ateinantį...

Aukso amžius baigiasi: laukia kitokių degalų kainų (173)

Kilus neramumams Saudo Arabijoje – ramybės nėra ir naftos rinkoje. Ekonomistai ir degalų...

Blogiausiai dirbančiu ministru gyventojai išrinko Verygą (216)

Negebėjimas susitvarkyti su Gedimino kalno irimu – tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl...

Žadėjo, kad dirbs ūkyje, bet pateko į sekso vergiją: emigrantės pasakoja siaubingus dalykus (133)

Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų...

Pripažino: dėl Gedimino kalno buvo gaištamas laikas (114)

21-as mėnuo – maždaug tiek laiko praėjo nuo tada, kai Gedimino kalnas akis badančiomis...

Mažeikiuose perėjoje mirtinai sužalota moteris, įtariamo vairuotojo ieško policija (25)

Sekmadienio vakarą Mažeikiuose, Žemaitijos gatvėje, perėjoje, rasta automobilio mirtinai...