Kartojamos elementarios tiesos
Dauguma šio įstatymo projekte siūlomų nuostatų jau įtvirtintos kituose įstatymuose ir vykdomos, tačiau papildomai siūloma nustatyti naujas Žemės ūkio, Aplinkos bei Sveikatos apsaugos ministerijų funkcijas, kurios jau yra apibrėžtos.
Tokios elementarios nuostatos – užtikrinti sėjomainoje, kad būtų ne mažiau kaip 20 proc. pievų ir ganyklų, laikytis augalų apsaugos reikalavimų, naudoti tik Trąšų bazėje įregistruotas trąšas, dirvožemio rūgštingumą mažinti kalkinimo medžiagomis, naudoti biologines ir mechanines dirvožemio purenimo priemones, ne rečiau nei kas penkerius metus atlikti dirvožemio agrocheminius tyrimus ir kitos – kelia nuostabą.
Drausti, bausti, apmokestinti!
Visa tai surašyta agronomijos vadovėliuose ir visi žemdirbiai tai puikiai žino. Nė vienas ūkininkas nenorės specialiai nualinti savo laukų jų netręšdamas ir neprižiūrėdamas. Tačiau priėmus šį įstatymą atsiras galimybė uždėti baudas ūkininkams, kurie, gal ir ne dėl savo kaltės, nesilaikys įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Visi žinome, kad dirvos, ypač pamario zonoje, rūgštėja, jų kalkinimui reikia didžiulių investicijų, kurias sau leisti gali nebent stambūs žemvaldžiai, o smulkieji ir vidutiniai to neišgalės padaryti. O ir priemonių, sudarančių galimybę masiškai kalkinti didelius plotus, šalyje nebeliko.
Teikiamas projektas kelia nerimą ir verslininkams, užsiimantiems statybomis: Jų nuomone, Dirvožemio įstatymas statybas ir teritorijų planavimą pavers brangiu chaosu. Įstatymo projekte siūloma, kad už žemės ūkio paskirties žemėje esančio derlingojo dirvožemio sluoksnio ploto sumažinimą turi būti mokama kompensacija, kurios dydis būtų nustatomas įvertinus dirvožemio atkuriamąją vertę, įskaitant jo sukultūrinimo išlaidas ir žemės ūkio veiklai sukurtos infrastruktūros įtaką žemės rinkos kainai.
Statybų vystytojai pašiurpę: visų pirma, dirvožemis vykdant statybas nėra sunaikinamas, nuimtas jo sluoksnis panaudojamas kito žemės sklypo pagerinimui, antra – kas nustatinės užstatomo ploto atkuriamąją vertę? Bus kuriamos firmelės, kurios siūlys savo paslaugas ir reikalaus atitinkamo atlyginimo, o naudos greičiausiai turės tik tarnaujantys Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Iš esmės kils statybų kaina, ypač derlingesnėse žemėse.
Pusšimtis pastabų ir šimtai šiltų kėdžių?
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas savo išvadoje Dirvožemio įstatymo projektui pateikė 51 pastabą. Vien tai rodo, kad šis projektas parengtas neatsakingai, daugelis jo nuostatų yra perteklinės ir diskriminuojančios pirmiausia žemdirbius.
Reikėtų padėkoti tiems Seimo nariams, kurie dar turi sveiko proto ir nepuolė pritarti teikiamam įstatymo projektui. Net pačių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijoje iš 31 balsavusio tik 11 narių projektui pritarė, 2 buvo prieš, o net 18 susilaikė. Seimas grąžino šio įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti.
Tačiau priėmus pateiktą įstatymo projektą, nors ir patobulintą, bus būtinas Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymas, bus užkrauta nauja mokesčių našta žemdirbiams. Nemanau, kad už baudas surinktos sumos bus skiriamos dirvožemio apsaugai ar gerinimui; tikėtina, kad jos bus naudojamos naujų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtų „dirvožemio kontrolierių“ finansavimui: įkurti kokį institutą ar porą laboratorijų, pirkti pastatus ir įrangą, įdarbinti „savus“... Nereikėtų stebėtis, jei ir „vyriausiasis Lietuvos agronomas“ mato šitame projekte šiltą ateities prieglobstį.
Tai kieno gi Lietuvos žemė
Kad žemės gelmės priklauso valstybei, žino ir mokinukas – tai parašyta Konstitucijoje. O kam priklauso jos paviršius, dirbamasis sluoksnis? Ligi šiol buvo lyg ir aišku: savininkui, jos naudotojui. Net ir valstybinius plotus išsinuomoję žmonės nemeta įdirbtų laukų, sudėję į juos savo lėšas ir darbą. Nekalbėkim jau apie iš senelių paveldėtus ar už sunkiai uždirbtus pinigus įsigytus plotus – kas norės juos alinti, paversti dykromis?
Maža pasakyti, kad Seimui ne jie labiausiai rūpi. Seimo viršūnėms rūpi žemdirbio, verslininko pinigai, kad juos nukreiptų į vis labiau smunkančio autoriteto palaikymą, o kartu – ir išlikimą valdžioje.
Pinigų prasimanyti jau mėginama visais įmanomais ir neįmanomais būdais: didinant mokesčių krūvį, naikinant lengvatas, ribojant veiklos rūšis.
Visiems „patiks“ ir baudos už grybavimą bei uogavimą miškuose, už žvejybą ežeruose ir upeliuose... Tiesa, vieno mokesčio dar nesusiprato įvesti – už orą, kuriuo kvėpuojame. Bet gal tik kol kas: žiūrėk, pakabins piliečiams po barzda skaitiklius, ir kaip geri mokėsime ir už pušynų gaivumą, ir už didmiesčių smogą. Visi. Na, nebent Seimo pirmininkas pamokys, kaip jau padarė Visagine, kokiu būdu apeiti ir šį įstatymą.