Jeigu bandytume sulyginti Lietuvos naftos ir dujų sektorius, pamatytume tiesiog pribloškiantį skirtumą. Viename jų įtvirtinta konkurencija ir skaidrumas, kitame – monopolinis diktatas, neskaidri kainodara ir nepaaiškinami rinkos padalijimai.
© RIA/Scanpix

Naftos sektoriuje skausmingos permainos įgyvendintos 1993-1999 metais, kai buvo apsispręsta statyti alternatyvų tiekimą užtikrinusį Būtingės terminalą ir naftos perdirbimo gamyklą parduoti Vakarų kapitalui.

Dujų sektoriuje pasielgta priešingai. Prieš dešimtmetį atsisakyta kurti konkurencinę rinką ir ieškoti tiekimo alternatyvų. Nuspręsta, kad protingą interesų pusiausvyrą ir žemas dujų kainas užtikrins monopolinio tiekėjo įtraukimas į „Lietuvos dujų“ valdymą. Kaip vėliau paaiškėjo, tokiu būdu sukurta viską apimanti monopolija buvo naudinga tik visus valdymo svertus įgijusiam „Gazprom“.

Prieš keletą metų sistemą imta keisti siekiant užtikrinti konkurenciją ir skaidrumą, tačiau lieka mažai kam žinoma, kaip ši ydinga monopolija buvo įtvirtinta, kaip veikė ir kodėl didėjo kainos.

Pardavimas

„Lietuvos dujų“ privatinimą 2002–2004 metais įgyvendino 2000-ųjų Seimo rinkimų laimėjusių socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė. Koncepcija rėmėsi požiūriu, kad buvo norima pritraukti valdymo skaidrumą galintį užtikrinti investuotoją iš Vakarų, gamtinių dujų tiekėją iš Rytų, taip pat dalis akcijų turėjo būti palikta valstybei, kuri privalėjo užtikrinti valstybės ir vartotojų interesus.

Tokiai koncepcijai ne itin priešinosi ir po didžiųjų kovų dėl „Mažeikių naftos“ nukraujavę opoziciniai konservatoriai, tad privatizavimas vyko gan sklandžiai, be didesnio visuomenės informavimo ir jos susidomėjimo. Naftos, o tuo pačiu ir dujų kainos tais laikais buvo ypač žemos ir atrodė, kad jos tokios bus visada. Būdavo mėnesių, kai naftos kaina nesiekdavo 10 dolerių už barelį, o ilgalaikės prognozės numatė, kad 2020 metais naftos kaina suksis apie 20-30 dolerių už barelį.

Taigi atrodė visai logiška nesivarginti su tiekimo alternatyvomis ir į jas neinvestuoti, o pigų importą užsitikrinti pritraukiant vienintelį galimą tiekėją.

Kaip vėliau paaiškėjo, tikėjimas amžinai mažomis kainomis ir neinvestavimas į infrastruktūrą mažų kainų laikotarpiu atsirūgo didžiulėmis dujų kainomis ir milijardiniais nuostoliais ateityje.

Be triukšmo ir skandalų vykęs pardavimas visiškai nereiškė, kad tai padaryta palankiausiu valstybei būdu. Greičiau atvirkščiai – šį pardavimą reikėtų įvardinti kaip didžiausius nuostolius nepriklausomos Lietuvos istorijoje valstybei ir vartotojams atnešusį darbą.

Įmonės akcijų pardavimas vyko trimis tarpsniais. 2003 metais 35,5 nuošimčiai akcijų už 116 mln. litų parduota Vokietijos „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie“. 2004 metais 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų paketą „Gazprom“ pirko už 100 mln. Litų. Viena vieno lito vertės akcija parduota po 0,85 lito, nors rinkoje jų vertė tuo metu svyravo tarp 3-4 litų.

Iš viso už 70 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų Lietuva gavo 216 mln. litų. Palyginimui, čekų „Transgas“ 97 proc. akcijų paketas 2002-aisiais parduotas už 3,7 mlrd. dolerių. Slovakijos gamtinių dujų įmonės 45 proc. akcijų irgi 2002 m. parduota už 2,7 mlrd. dolerių. Baltarusija savo dujotiekių sistemą „Gazprom“ pardavė už 5 mlrd. dolerių.

Po akcijų pardavimo „Gazprom“ Lietuva išlaikė apie ketvirtį akcijų, tačiau po dar vieno keisto ir valstybei nenaudingo veiksmo valstybės dalis „Lietuvos dujose“ sumažėjo iki dabar turimų 17,7 nuošimčių. Akcininkų sprendimu 2004 balandžio mėnesį buvo paskelbtas papildoma „Lietuvos dujų“ akcijų emisija, esamiems akcininkams akcijos buvo parduodamos po 1 litą, bet Vyriausybė, vienintelė iš visų akcininkų, jų kažkodėl nepirko.

Pigiai privatizavus „Lietuvos dujas“, buvo galima guostis bent tuo, kad po sutarties pasirašymo Lietuvai gamtinės dujos buvo tiekiamos išties palankiomis sąlygomis. Tai užtikrino šalia privatizavimo sutarties tarp „Lietuvos dujų“ ir „Gazprom“ pasirašytoje dujų tiekimo sutartyje įtvirtinta dujų tiekimo formulė.

Sutartimis labai džiaugėsi tuometinis Ministras Pirmininkas A. Brazauskas. „Šios kainų sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 metų, bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.

Jis taip pat piktinosi tais, kurie netikėjo Vyriausybe: „Visuomenę kai kas gąsdina, kad privatizavus 34% „Gazpromo“ akcijų Lietuvoje dujos pabrangs 30%. Tai yra labai nesąžiningas elgesys šių interesų grupių, kurios atstovauja šilumos gamintojams“.

Kaip vėliau paaiškėjo, labiau teisūs buvo netikintieji. Formulė nebuvo stabili, ji buvo nuolat keičiama ir tai leido „Gazprom“ dujų kainą Lietuvai padidinti gerokai daugiau nei didėjo naftos kaina pasaulinėse rinkose ar dujų kaina kaimyninėse valstybėse.

Formulė

Tradiciškai dujų kaina pasaulinėje prekyboje nustatoma ją susiejant su naftos ar jos produktų kaina. Priežasčių, kodėl buvo taip daroma, toli ieškoti nereikia. Pirmiausia, dėl fizinių dujų savybių, jas labai sunku transportuoti ir užtikrinti nevaržomą pasikeitimą dujomis kaip biržos preke. Antra, dujos rinkose pirmiausia pradėtos naudoti kaip mazuto pakaitalas, todėl natūralu, kad jų kaina tam tikros formulės pagalba buvo siejama su šio ar kito naudojamo kuro kaina. Šiandien padėtis keičiasi, kadangi sparčiai plinta gamtinių dujų transportavimas skystame pavidale, tai leidžia jomis prekiauti ir nuo naftos rinkos nepriklausančiomis momentinėmis (spot) kainomis.

Tačiau grįžkime prie „Gazprom“ valdomos lietuviškos tikrovės.

Dujų kainos formulė ir yra tas mažai kam žinomas veiksnys, kuris „Gazprom“ leido dujų kainą didinti iš esmės visiškai savavališkai ir vienašališkai apie tai Vyriausybės ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos net neinformuojant. Reikalas tas, kad parašus dujų tiekimo sutartyje, kurioje buvo įrašyta kainų formulė deda tik „Gazprom“ ir „Lietuvos dujų“ įgalioti atstovai, o pati sutartis yra konfidenciali. Vienas iš didžiųjų „Lietuvos dujų“ akcininkių yra „Gazprom“, o tai reiškia, kad sutartį „Gazprom“ pasirašo iš esmės pats su savimi ir, prisidengęs komercine paslaptimi, paslepia ją nuo bet kokios išorinės priežiūros.

Tačiau ir nežinant nei pačios kainų formulės, nei kaip ji buvo keičiama, nėra sunku apskaičiuoti, kaip Lietuvoje metams bėgant keitėsi gamtinių dujų ir naftos kainų santykis, perskaičiavus, koks kainų santykis skaičiuojant vienai kuro kalorijai buvo 2004-aiaisis ir dabar. Taigi, jeigu kainų formulė būtų likusi stabili, kuo tikėjo ir mus bandė įtikinti A.Brazauskas, dujų kaina Lietuvoje šiandien turėtų būti 57 nuošimčiais mažesnė. Praėjusiais metais, užuot mokėję 1312 litų už tūkstantį kubinių metrų iš Rusijos importuojamų dujų, turėjome mokėti 836 litus.

Didžiausi dujų kainos lyginant su naftos kaina šuoliai stebimi 2006 ir 2008 metų pradžioje. 2006 metais premjeru dar buvo A.Brazauskas, bet nei jis, nei kas nors vėliau nėra pasakęs, kad dujų kaina Lietuvoje kyla ne tik dėl naftos kainos didėjimo, bet ir dėl manipuliacijų kainos formule.

Būtent dėl tos priežasties, kad „Lietuvos dujos“ sutiko su Lietuvai nenaudingais formulės pakeitimais, 2010 metų pavasarį Energetikos ministerija kreipėsi į teismą prašydama nušalinti „Lietuvos dujų“ vadovybę. Byla vis dar nebaigta. Energetikos ministerija dėl privatizavimo sutarties pažeidimo bei nesąžiningos dujų kainos į tarptautinį arbitražą padavė ir „Gazpromą“, kartu reikalaudama atlyginti Lietuvai padarytą daugiau kaip 5 mlrd. litų žalą. 

Lietuvai įgyvendinus ES III energetikos paketo nuostatas „Gazprom“ negalėtų valdyti dujų perdavimo tinklo Lietuvoje ir prarastų galimybę iš esmės vienašališkai manipuliuoti formule, nes sutartį dėl dujų kainos pasirašytų nuo „Gazprom“ nepriklausomas perdavimo tinklo operatorius ir dujų tiekėjas. Taigi viena iš priežasčių, kodėl galima teigti, jog Lietuva teisingai pasirinko ES trečiojo paketo įgyvendinimo būdą yra ta, kad atskyrimas pagal nuosavybę tiesiog nebeleidžia pasirašinėti sutarčių patiems su savimi, kaip yra dabar.

Kovodama prieš monopolijos išskaidymą ir trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą Lietuvoje „Gazprom“ gąsdino Lietuvos žmones dėl to didėsiančiomis dujų kainomis. Tai darė tiek aukšti „Gazprom“ atstovai, tiek interesų grupės ir kai kurie politikai Lietuvoje, nors būtent monopolinė padėtis ir leido manipuliuoti kainomis.

„Dujotekana“

Kartu su „Lietuvos dujų“ privatinimu 2003-2004 metais Lietuvos gamtinių dujų rinkoje įvyko dar viena mįslinga permaina.

Jau gerokai iki privatinimo Lietuvos dujų tiekimo rinkoje buvo įteisinta konkurencija, joje varžėsi beveik 10 tiekėjų, kurie pirkdavo dujas Rusijoje. „Lietuvos dujos“ buvo gerokai užleidusios pozicijas – ji teužėmė apie 20-30 nuošimčių tiekimo rinkos dalį. Jos rankose buvo visi buitiniai vartotojai ir labai nedidelė dalis vadinamųjų laisvųjų vartotojų – didžiųjų pramonės ir energetikos įmonių.
Tačiau būdas, kuriuo „Lietuvos dujų“ įsigydavo dujų iš „Gazprom“, nebuvo ypač skaidrus.

Dalį dujų „Lietuvos dujos“ pirkdavo tiesiogiai iš „Gazprom“, kitą dalį – iš tarpininko, kuris keisdavosi. Žinomiausi iš jų – „Stella Vitae“ ir „Dujotekana“. Ekonominiu požiūriu šis tarpininkas nebuvo reikalingas, jis nekūrė jokios papildomos pridėtinės vertės, tačiau atliko svarbų vaidmenį dalį iš pirkėjo gautų lėšų nukreipiant į asmenines „nusipelniusiųjų“ sąskaitas. Lietuvai dėl to nebuvo nei šilta, nei šalta, nes tarpininkas maitinosi iš „Gazprom“ mažindamas jos pajamas.

Kaip jau buvo minėta, „Lietuvos dujų“ privatinimo metu padėtis iš esmės pasikeitė. Kaip tik tuo metu pokyčiai vyko ir „Gazprom“ vadovybėje. Naujieji vadovai išnaikino „Gazprom“ interesams kenkiančias korupcines schemas, tad čiaupas, kuriuo pinigai galėtų nutekėti į šalį, buvo įkurdintas Lietuvos pusėje. Mūsų gamtinių dujų rinkoje atsirado naujas tiekėjas – „Dujotekana“, kuris iš „Lietuvos dujų“ atėmė apie 20-30 nuošimčių tiekimo rinkos dalį Lietuvoje. Pavyzdžiui, vien per 2008 metus dėl tokio rinkos padalijimo „Lietuvos dujos“ neteko apie pusę milijardo litų pajamų. Buvo sumažintas įmonės pelningumas ir vertė, tačiau niekas iš įmonės savininkų, bent jau viešai, kažkodėl dėl to nesipiktino.

Tokią keistą padėtį įteisino „Lietuvos dujų“ privatinimo sutartis, kuri numato, kad „Gazprom“ „Lietuvos dujoms“ pateiks ne visą Lietuvai reikalingų dujų kiekį. Tai reiškia, kad tą likusią dalį Lietuvos vartotojams pateikia kita „Gazprom“ parinkta bendrovė, kuriai negalioja nei sutartis, nei dujų pardavimo formulė, dėl kurios susitaria „Lietuvos dujos“ ir „Gazprom“. Tuo „Dujotekana“ ir naudojasi, parduodama dujas brangiau nei „Gazprom“.

Taigi kitas „Dujotekanos“, kaip tiekėjos, atsiradimo rinkoje ypatumas yra nevienoda dujų kaina. Sakykim 2005 metais „Dujotekana“ pardavinėjo dujas taikydamas trečdaliu didesnę maržą nei „Lietuvos dujos“. Rinkos dalyviai, įsigiję dujas iš „Dujotekanos“, už jas priversti mokėti brangiau nei pirkdami iš „Lietuvos dujų“. Kitų galimybių įsigyti dujų nėra, nes jos į Lietuvos rinką gali patekti tik per „Gazprom“ valdomą infrastruktūrą, o tai nėra leidžiama. 2012 metais „Lietuvos energija“ buvo gavusi pasiūlymą įsigyti pigesnių dujų Vokietijoje, tačiau į jos prašymus praleisti dujas tranzitu buvo gauti neigiami vamzdynų savininkų atsakymai.

Taigi „Gazprom“, naudodamasis monopolistine dujotiekių infrastruktūros savininko padėtimi, vienašališkai įteisino savotišką 25 nuošimčių taisyklės atmainą Lietuvos dujų rinkoje. Rinkos dalyviai apie ketvirtį įsigyjamų dujų turėjo pirkti brangiau iš „Dujotekanos“, nes „Gazprom“ į rinką pateikdavo tik apie 75 nuošimčius reikiamo kiekio.

Ši keista taisyklė galioja jau beveik dešimtmetį, tačiau iki šiol niekas ja ne tik nesipiktino, bet ir „nepastebėjo“. Dabar, kai kažkuo panašią taisyklę bandoma pritaikyti iš būsimojo SGD terminalo perkamoms dujoms, kyla didžiulis pasipriešinimas ir pasipiktinimas. Keista, kai dujų rinka padalijama ir kaina dėl to didėja, niekas to „nepastebi“, kai įgyvendinami pokyčiai, kurie bendrą dujų kainų lygį sumažins, – atsiranda daugybė nepatenkintų.

Negalima nepastebėti, kad „Gazprom“, kaip vienas didžiausių „Lietuvos dujų“ akcininkas, taip pat patiria nuostolių dėl nemažos dalies rinkos, pajamų ir pelno atidavimo „Dujotekanai“. Galima tik spėlioti, kokios yra tikrosios šio ekonominiu požiūriu visiškai nesuprantamo Rusijos monopolininko elgesio priežastys, tačiau šiuo atveju veikiausiai reikėtų atmesti korupcijos ar tam tikriems asmenims pasipelnyti palankios aplinkos sukūrimą. Vien tai, jog tarp „Dujotekanos“ steigėjų matėme asmenis, kurie anksčiau dirbo buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užsienio žvalgybos padaliniuose, leidžia manyti, kad tokiu būdu buvo kaupiamos lėšos žvalgybos užduočių ar viešosios nuomonės formavimo Lietuvoje tikslais.

Šį spėjimą patvirtina ir 2005 metais VSD pradėtas operatyvinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama patvirtinti iš Vakarų kolegų gautą informaciją, kad „Dujotekana“ gali būti užsienio žvalgybų priedangos organizacija. Gaila, bet jungtinėmis įvairių Rusijos įtakos grupių pastangomis šis tyrimas buvo numarintas, o su jo vykdytojais negailestingai susidorota.

Tranzitas

Rinkos padalijimas ir manipuliavimas kainomis nėra vieninteliai su ekonomine logika nederantys ir visuomenei bei vartotojams nepaaiškinti dalykai. 

Rusijai Karaliaučiaus srityje nusprendus statyti naujus iki 900 MW galios dujomis kūrenamus elektros gamybos pajėgumus, tapo aišku, kad turės būti plečiama dujų tranzito per Lietuvą į šią sritį infrastruktūra. 

Didėjantiems tranzito į Karaliaučiaus sritį poreikiams patenkinti 2005 m. nutiesta dujotiekio Kaunas – Šakiai antroji 63 kilometrų ilgio linija, kainavusi per 80 mln. litų.

2009–2010 metais nutiesta antroji dujotiekio linija nuo Šakių iki Karaliaučiaus srities sienos bei užbaigta Jauniūnų dujų kompresorių stoties statyba. Bendra šio projekto vertė siekė 270 mln. litų. Projektuojant kompresorinę buvo tikima, kad ji bus reikalinga ne tik tranzitui, bet ir didėjantiems Lietuvos dujų vartojimo poreikiams patenkinti. Vis dėl to paaiškėjo, kad nuolat didėjant dujų kainoms jų vartojimas šalyje ne tik nedidėja, bet ir mažėja, tad ši investicija gali atsipirkti tik iš didėjančių tranzito į Karaliaučių srautų.

Bėda ta, kad nei „Lietuvos dujos“, nei Valstybinė kainų ir energetikos komisija savo viešai teikiamose ataskaitose nenurodo, kiek pajamų iš tranzito yra gaunama. Taigi visuomenė nėra informuota, ar iš tranzito atsiperka šios didžiulės investicijos, kurios iš esmės reikalingos tik tranzitui į Karaliaučiaus sritį, ar jas galų gale apmoka Lietuvos dujų vartotojai tiesiog mokėdami didesnę kainą už suvartojamas dujas.

Kitų Vidurio Europos šalių dujų perdavimo sistemos operatorių pateikiami duomenys rodo, kad tūkstančio kubinių metrų dujų tranzitas šimtui kilometrų gali kainuoti apie 2 JAV dolerius. Esant tokiam tarifui pajamos iš tranzito per Lietuvos teritoriją būtų gerokai per mažos idant užtikrintų reikiamą investuotų lėšų atsipirkimą.

Nėra tekę girdėti, kad kas nors iš rinkos dalyvių kada nors būtų išreiškęs susidomėjimą šių investicijų galima įtaka dujų kainai Lietuvos vartotojams. Tuo tarpu prakalbus apie tai, kad į dujų tarifą numatoma įtraukti dalį suskystintų gamtinių dujų terminalui reikalingos infrastruktūros, priekaištai pasipylė kaip iš gausybės rago. „Achema“ šią tarifo dedamąją apskritai atsisako mokėti ir dabar dėl to bylinėjasi teismuose.

Keistenybės

Atrodytų, esti visiškai akivaizdus bendrojo gėrio sampratą atitinkantis visuomeninis interesas dujų ir kituose energetikos srityse turėti skaidrią ir konkurencija pagrįstą rinką, kuri užtikrintų paslaugų kokybę ir žemas kainas. Lietuvoje veikianti pavyzdinė telekomunikacijų rinka yra tai, ko turėtume siekti ir kitose srityse.

Monopolijų interesai ir jų siekis neskaidriais būdais užsitikrinti aukštas kainas ir pačios monopolijos tęstinumą lyg ir savaime turėtų nusipelnyti tiek valdžios, tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės nuolatinio dėmesio ir griežtos veiklos priežiūros.

Vis dėlto energetika išlieka ta sritimi, kurioje įprastų vakarietiškų taisyklių taikymas yra labai ribotas, nes net ir po dvidešimt trejų laisvės metų tebevyrauja mitai ir tikėjimai, kuriuos gimdo įvairaus pobūdžio posovietinės įtakos. Negalima atmesti prielaidos, kad už šių mitologizuotų neskaidrumų stūkso kaimyninės valstybės, kuri energetinių žaliavų tiekimą laiko priemone savo įtakoms užtikrinti, šešėlis.
Keletas pavyzdžių.

Kaip minėta anksčiau, skirtingai nei gamtinių dujų rinka, naftos sektorius Lietuvoje yra palyginti skaidrus. Naftos gaminių kainos tiesiogiai atspindi pokyčius pasaulinėje naftos rinkoje ir nepriklauso nuo sutartinų formulių ar nežinia dėl kokių priežasčių taikomų ar netaikomų nuolaidų, čia nėra parazituojančių tarpininkų ir rinkos padalijimo.

Įvykus galutiniam „Mažeikių naftos“ perdirbimo įmonės ir Būtingės terminalo akcijų pardavimui paaiškėjo, kad už jas į biudžetą iš viso gauta 3 mlrd. litų pajamų.

Vertinant šį vaizdą nūdienos akimis ir nežinant istorijos būtų galima teigti, kad šalia „Lietuvos telekomo“ pardavimo tai turėtų būti viena didžiausių šalies valstybės turto privatinimo sėkmės istorijų. Tačiau 1998 -2000 metais informacinis laukas šiuo klausimu Lietuvoje buvo visiškai kitoks. Atsisakius parduoti į skolas įklimpusią įmonę naftos tiekėjui iš Rusijos ir pakvietus pirkėją iš Vakarų, visuomenėje buvo sukurta ypač neigiama nuomonė tiek apie naująjį įmonės savininką, tiek apie pačius pardavėjus, nors jokių neskaidrios veiklos pėdsakų niekada nebuvo rasta. Dar ir šiandien daugelis žmonių pasakytų, kad už „Mažeikių naftą“ valstybė ne tik nieko negavo, bet dargi primokėjo.

„Lietuvos dujų“ privatinimo istorija yra visiškai priešinga visais požiūriais. Įmonės 75 nuošimčiai akcijų parduota ar kitaip perleista už juokingai mažą 216 mln. litų sumą, sukurta monopolininko iš Rusijos valdoma rinka su neskaidriais tiekėjais ir galimybe laisvai manipuliuoti dujų kaina.

Tačiau, stebėtina, vykstant privatinimui, o ir vėliau, nebuvo jokių pilietinės visuomenės, politikų nepasitenkinimo. Žiniasklaida šio nevisiškai skaidraus vyksmo tarsi nė nepastebėjo. Rinkos analitikai ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigūnai dideles dujų kainas visada aiškino arba didėjančiomis pasaulinėmis naftos kainomis, arba Vyriausybės „nenoru kalbėtis su tiekėju“, bet niekada neužsiminė apie „Gazprom“ vykdomas manipuliacijas dujų kainos formule.

Kai Vyriausybė 2009 metais ėmėsi veiksmų ribojančių „Gazprom“ monopolio galias, atsirado gausybė monopolio užtarėjų, kurie ėmė piktintis ne „Gazprom“ siekiu užtikrinti monopolijos neliečiamybę, bet neleistinai nepagarbiu Vyriausybės elgesiu. Niekam net neatėjo į galvą paklausti, kokiu būdu dujų kaina Lietuvoje per penketą metų iš Europoje vienos mažiausių tapo viena didžiausių.

Apsisprendus statyti „Gazprom“ monopolį griaunantį ir dujų kainą realiai mažinantį suskystintų gamtinių dujų terminalą buvo nutarta dalį jo įrengimui reikalingų investicijų (apie 200 mln. litų) įtraukti į dujų perdavimo tarifą. Galutinė dujų kaina vartotojams dėl to padidėjo kiek daugiau nei nuošimčiu, tačiau to užteko, idant kiltų gana stipri pasipriešinimo banga.

Dujas iš „Gazprom“ tiesiogiai perkančios „Achemos“ sprendimas apskųsti šį sprendimą teismui ir nemokėti kainos priedo išties panašus į pagalių kaišiojimą terminalo statybos projekto ratuosna. Tai juolab sunkiai suprantama žinant, kad būtent „Achemai“ terminalo labiausiai ir reikia. Įmonės vadovai kiek anksčiau netgi skelbė pareiškimus apie tai, kaip statybas reikia skubinti ir net baudėsi statyti terminalą savo lėšomis.

Tuo tarpu niekas neparodė jokio susidomėjimo ir net nepyptelėjo, kai privatizuotos „Lietuvos dujos“ 2005 ir 2009 -2010 metais vykdė 350 milijonų litų vertės iš esmės tik dujų tranzitui į Karaliaučių reikalingos infrastruktūros išplėtimo darbus. Niekas net nepasidomėjo, kokiomis lėšomis šie projektai buvo vykdomi, ar jų neapmoka visi Lietuvos dujų vartotojai (tarp jų ir „Achema“), kokios yra pajamos iš tranzito, ar jų pakanka investicijų grąžai užtikrinti.

Nuo pat „Lietuvos dujų“ suprivatinimo vadinamieji laisvieji vartotojai pirkdami dujas iš „Dujotekanos“ moka daugiau nei pirkdami iš „Lietuvos dujų“. Taigi apie ketvirtį visų rinkoje parduodamų dujų yra brangesnės, nes „Lietuvos dujos“ užtikrina tiekimą tik trims ketvirčiams rinkos. Daugybę metų toks keistas kainą didinantis rinkos padalijimas niekam akių nebadė, bet vos pabandžius panašų modelį pritaikyti kainą mažinančiam SGD terminalui, atsirado daugybė nepatenkintų laisvosios rinkos apribojimais. Nejaugi šią keistą tikrovę turėtume aiškinti ir ta aplinkybe, kad „Dujotekana“ yra tarp labiausiai nusipelniusių Laisvosios rinkos instituto rėmėjų, o „Achemai“ reikia kažką daryti, kad gautų pigesnių „Gazpromo“ dujų?

Visos šios nesuprantamos keistenybės gali būti paaiškinamos tik vienu būdu – tai gali būti chrestomatinis itin sėkmingo informacinės erdvės bei viešosios nuomonės valdymo pavyzdys ir nepakeičiama metodinė medžiaga visiems, studijuojantiems Rusijos „minkštosios“ galios apraiškas, finansų sukėlimą ir viešųjų ryšių strategiją bei taktiką.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Byra dar vienas? Ant Trijų Kryžių kalno atsivėrė plyšys (65)

Gausus lietus pakenkė ne tik Gedimino, bet ir Trijų Kryžių kalnui – pavasarį čia atsivėręs...

Kainų augimas įsibėgėjo: kas dar brangs (135)

Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „ Eurostat “ duomenimis Lietuvoje kainos auga...

K. Sobčiak Rusijos prezidento rinkimuose: kam tai paranku? (9)

Vladimiras Putinas apie Rusijos ateitį kalba taip, lyg būtų ne tik esamas, bet ir būsimas...

Orai: iš šaltesnių orų gniaužtų pavyks ištrūkti, tačiau yra vienas bet (5)

Savaitės pradžioje vyraus šaltoki orai , krituliai numatomi tik kai kur. Visgi, antroje savaitės...

Nėščia moteris vos nemirė, kai vaisius „praspyrė“ gimdos sienelę

Viena nėščia moteris praėjusią savaitę vos išvengė mirties, kai jos vaisius...

Išsamius tyrimus atlikę „Raptors“ paviešino J. Valančiūno traumos detales (2)

Vėlyvą sekmadienio naktį Lietuvos laiku Toronto „Raptors“ ekipa išplatino pranešimą spaudai...

Šeimos krizę išgyvenantis A. Šedžius prabilo apie žmonos pasirinkimus: aš taip nedaryčiau (34)

Visai neseniai Lietuvą apskriejo žinia - Andriaus ir Monikos Šedžių šeimą ištiko krizė, tad...

Neišsemiamos dantų pastos pritaikymo galimybės

Vargu ar dažnas kada pagalvojo, kad dantų pastą galima naudoti ne vien dantims valyti. Be...

Plintanti tendendcija – seksas kaip nuomos mokestis (2)

Besinuomojančių būstą skaičius išsivysčiusiose pasaulio šalyje nuolat auga, nes daugeliui net...

Orlaivio kapitonas: skrydžio metu sudėtingiausi du dalykai (84)

Nestandartinės situacijos dėl oro ar techninių nesklandumų skrydžio metu pilotui nekelia baimės,...