Jų pristatymo Seime metu nuskambėjo tokie apibendrinimai: išleista pernelyg daug pinigų konsultantams, Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas yra pernelyg brangus, tai reiškia, kad ankstesnės Vyriausybės vykdyti projektai buvo konservatorių šėrykla.
Konservatoriai savo ruožtu atsako, kad išvados niekuo nepagrįstos ir visiškai atitinka Rusijos įtakos agento veikimo požymius. Tie požymiai aprašyti pastaruoju metu paskelbtoje Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje. Vienas iš atpažinimo ženklų – strateginių energetikos projektų diskreditavimas tam panaudojant parlamentinio tyrimo komisijų veiklai suteiktas galias.
Kai tokie sunkūs kaltinimai svarstomi Seime, jie reikalauja ramaus ir kiek galima labiau nešališko vertinimo. Nes būtų pavojinga, jei parlamentiniai tyrimai būtų nuvertinami ir taptų politinių sąskaitų suvedimo priemone. Kita vertus, jei iš tiesų yra surinkta svarių, korupciją įrodančių duomenų, į juos neturėtų būti žiūrima pro pirštus.
Komisija paskelbė, kad A. Kubiliaus vadovavimo Vyriausybei laikotarpiu įvairioms konsultacinėms paslaugoms pirkti buvo iškleista apie 240 mln. litų. Iš jų apie 24 mln. litų išleido pati Vyriausybė, likusius 215 mln. litų – įvairius energetikos projektus įgyvendinančios valstybės valdomos įmonės.
Nepaaiškinus, kam buvo išleisti šie pinigai, tokios sumos išties kelia šiurpą. Juk ir keli milijonai kažkokiems konsultantams atrodo beprotiškai daug, o čia – šimtai milijonų. Naudinga, kad komisija įvardijo konsultantams išleistą pinigų kiekį, bet savo išvadą, kad tai yra nusikalstamai dideli pinigai, turėjo pagrįsti.
Nes vaizdas atrodo visiškai kitaip, jei suprantame, kad tuo laikotarpiu buvo įgyvendinami milijardiniai projektai. Jų parengimo, projektavimo, techninių sąlygų paruošimo, derinimo, teisinių, valdymo paslaugų, projektų priežiūros kokybės užtikrinimo ir panašios išlaidos ir yra vadinamos konsultacinėmis paslaugomis. Pasaulyje yra įprasta, kad tokio pobūdžio paslaugoms, jei įgyvendinamas ne serijinis sprendimas, išleidžiama nuo 5 iki 15 nuošimčių viso projekto vertės. Kai projektas nėra įprastinė jo vykdytojo veikla, gerai valdomi konsultantai yra projekto kokybės garantija.
Jei parlamentinė komisija tyrimą būtų atlikusi korektiškai, ji turėjo įvertinti įgyvendinamų projektų mastą ir nustatyti, kokią projektų dalį sudaro konsultacinės paslaugos. Būtų ypač vertinga atlikti lyginamąją analizę ir įvertinti, kiek konsultantams atseikėjama atliekant panašius projektus kitose šalyse. Tuomet išvadas būtų galima laikyti pagrįstomis ir solidžiomis.
Jeigu šio darbo neatliko tam tikslui skirta komisija, pabandykime labai bendrais bruožais tai įvertinti patys. Jei paimtume daugiausi abejonių keliantį SGD terminalo projektą, pamatytume, kad konsultantams buvo išleista apie 50-70 mln. litų. Tai yra dideli pinigai, bet palyginus su maždaug 1,1-1,3 mlrd. litų projekto verte, tai sudaro tik apie 5 nuošimčius. Tai išties nėra skaičius, kuris savaime rodytų dideles blogybes.
Iš komisijos narių kalbų Seime galima suprasti, kad išlaidos konsultantams ar užsieniečiams apskritai yra blogis. Kad toks teiginys yra toli nuo tikrovės, prikišamai rodo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektų likimas. 2005 metais sudarant sutartis milijardinės vertės darbams nebuvo pasitelkti nei anglų teisės žinovai, nei konsultantai, turintys panašių jėgainių uždarymo patirtį. Paaiškėjo, kad sutartys neleidžia apginti įmonės interesų, projektų įgyvendinimas pabrango šimtais milijonų, darbų pabaigos nematyti, nors jie turėjo būti baigti jau prieš penketą metų.
SGD terminalas statomas laikantis grafikų ir itin sparčiai, biudžetas neviršijamas. Tai rodo, kad tiek projektas, tiek konsultantai yra gerai valdomi. Lyginant su panašaus pajėgumo lenkišku projektu Svinojusčėje mūsiškių pasirinkta technologija leidžia įrenginius panaudoti lanksčiau, terminalas įrengiamas greičiau ir pigiau.
Komisijos išvadose pateikiami palyginimai su kitais rinkoje vykstančiais sandoriais, bandant parodyti, jog laivą buvo galima užsakyti patiems ir pigiau, taip pat nėra sąžiningi ir primena žuvų lyginimą su bandelėmis. Vienur kainos skaičiuojamos su PVM, kitur – be jo, nevertinamos projektavimo, kapitalo kaštų, aptarnavimo, įgulos išlaikymo sąnaudos, matoma tik atskira dalis, bet ne visas projektas.
Komisijos veiklos pobūdį ir kryptį ypač gerai atskleidžia Vyriausybės apmokėtų teisinių paslaugų vertinimas. Seimo salėje skambėjo pasipiktinimas, kad teisininkams, pabrėžiant – užsieniečiams – apmokėti buvo išleista daugiau nei 20 mln. litų, tačiau vėlgi net neužsiminta, už kokius darbus. Suma daro įspūdį, bet tai yra būtent įvairios arbitražinės išlaidos ginčuose su „Gazprom“. Be šių išlaidų nebūtų mūsų ieškinio gauti 4,5 mlrd. litų kompensaciją iš „Gazprom“.
Sąžiningas tyrimas turėtų atskleisti, kiek įprastai kainuoja tokio pobūdžio bylos užsienio arbitražuose, turėtų atsirasti palyginimas su Vyriausybės sumokėtais pinigais ir tik po daroma išvada: panašu tai į „šėryklą“ ar ne. Kai to nėra, piktinimąsi išleistais milijonais galima suprasti kaip gan akivaizdų nepasitenkinimą paties bylinėjimosi su „Gazprom“ faktu ir priešinimąsi bandymui priversti šį dujų tiekėją atsakyti už piktnaudžiavimą monopolinėmis kainomis.
Kai nėra atskleidžiama atliekamų darbų visuma ir nėra sąžiningų palyginimų su kitose šalyse atliekamais panašiais projektais, tokio pat vertinimo susilauktų ir kiti komisijos išvadų teiginiai. Jei atmestume, kad komisija tebuvo skraistė politinėms sąskaitoms suvesti, su dideliu įsitikinimu būtų galima teigti, jog komisijos veikla rodo pirmiausia nepasitenkinimą įgyvendinamais valstybei svarbiais strateginiais projektais ir jų diskreditavimą, patiems komisijos nariams to iki galo galbūt nė nesuvokiant.