Lietuvoje nuo nedarbo yra draudžiami visi asmenys, kurie dirba legaliai, gauna atlyginimą ir moka įmokas „Sodrai“. Darbą praradusieji, kurie iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turėjo 18 mėnesių darbo stažą per paskutinius 36 mėnesius, turi teisę į nedarbo draudimo išmoką. Jiems ieškant naujos darbo vietos mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka – bedarbio pašalpa. Jos dydis bei mokėjimo trukmė priklauso nuo gavėjo darbo stažo ir buvusio uždarbio.
Didžiausia galima išmoka 650, mažiausia – 350 litų. Bedarbio pašalpa gali būti mokama nuo 6 iki 9 mėnesių, priklausomai nuo bedarbio nedarbo socialinio draudimo stažo, įgyto iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje bedarbiu dienos. Tam tikromis aplinkybėmis mokėjimas gali būti pratęstas dar 2 mėnesius. 2012 metais bedarbių pašalpoms išmokėta 234,71 mln. Lt., aktyviose darbo rinkos priemonėse dalyvavo 64 732 žmonės, jiems panaudota 156,10 mln. Lt.
Kadangi bedarbio pašalpos yra pernelyg mažos ir neužtikrina gyvenimui būtinų pajamų, neapsaugo nuo skurdo, nepakankamai kompensuoja prarastas pajamas, daugelis Europos valstybių moka socialines išmokas nepasiturintiems žmonėms. Prasidėjus 2008 metų pasaulio ekonomikos finansinei krizei, tuometinė Lietuvos valdžia ėmėsi drastiškiausių taupymo priemonių: nemažai žmonių buvo atleista iš darbo, buvo sumažinti dirbančių žmonių atlyginimai, pensijos ir kitos socialinės išmokos, nedarbo lygis išaugo nuo 5,8 proc.
Apmaudu, bet per palyginus trumpą laiką labai daug sveikų darbingo amžiaus žmonių įprato gyventi registruodamiesi bedarbiais darbo biržoje, būdami valstybės išlaikytiniais, dirbdami nelegaliai. Ir tai jau visos valstybės skaudi socialinė problema. Todėl būtina dar kartą įvertinti šalpos politiką, kad ji būtų skiriama efektyviai ir pagal paskirtį, motyvuotų žmones dirbti, o ne gyventi iš pašalpų.
Apie 80 proc. registruotų bedarbių nori ne darbo, o pašalpų
Apsilankę Vilniaus darbo biržoje pasidžiaugėme, kad, ekonomikai pamažu atsigaunant, auga darbo pasiūla, bet, pasirodo, darbdaviui surasti darbuotoją darosi vis sunkiau. Darbo birža, siūlydama bedarbiui darbą, dažnai pastebi, kad jis nenori dirbti. Jis į Biržą neša įvairias medicinines pažymas, nedarbingumo lapelius ir panašiai, kad tik pateisintų savo atsisakymą dirbti. Vilniaus darbo biržos vadovai pastebi, kad bedarbių rate sukasi apie 80 procentų tų pačių asmenų, kurie Biržoje registruojasi dėl išmokų, o ne dėl to, kad nori įsidarbinti. Susitikime išgirdau, kad didmiesčiuose dauguma norinčių dirbti jau randa darbą, pradeda savarankišką veiklą.
Valstybės mastu labai sunku įvertinti daugybę niuansų, individualiai skiriant kiekvienam žmogui socialines išmokas, todėl logiškas yra Vyriausybės numatytas žingsnis nuo 2014 metų perduoti socialinių pašalpų mokėjimą savivaldybėms kaip savarankišką funkciją. Taip tikimasi į sprendimų priėmimą įtraukti daugiau vietos bendruomenių, kurios geriausiai žino, kuriam žmogui reikia padėti, o kas turi nelegalių pajamų, piktybiškai vengia darbo, norėdamas gyventi mokesčių mokėtojų sąskaita.
ES parama turi šalinti socialinių problemų priežastis
Šiuo metu, kai peržiūrimi Europos Sąjungos 2014-2020 metų struktūrinės paramos prioritetai, pats tinkamiausias laikas dar kartą įvertinti visų numatomų taikyti programų tikslingumą, efektyvumą, kad kiekvienas paramos litas socialinėje srityje padėtų ne vien šalinti esamų problemų pasekmes, bet ir priežastis. Juk nedarbui mažinti, užimtumui didinti, socialinei įtraukčiai planuojama skirti nemažai lėšų.
Ilgalaikiai bedarbiai – visos Europos problema
Ilgalaikių bedarbių sugrąžinimas į darbo rinką – labai sunkus visos Europos uždavinys. Tai akcentavo visi dalyviai, atvykę į Vilniuje surengtą „Sodros“ Baltijos jūros regiono konferenciją socialiniais klausimais. Skandinavijos šalių, Latvijos, Estijos, Lenkijos atstovai, svečiai iš Vokietijos konstatavo, jog būtina imtis ryžtingų veiksmų, kad kiekvieną galintį dirbti žmogų paskatintume grįžti į darbo rinką, o ne gyventi iš pašalpų. Įvairių šalių atstovai dalijosi savo patirtimi, kaip sprendžiami šie klausimai jų valstybėse.
Estai pasakojo, kad net ilgam laikui praradusiems darbingumą žmonėms sudaromi individualūs planai, kaip jiems padėti grįžti į darbą, sudaroma galimybė dirbti ne visą dieną, nuotoliniu būdu ir panašiai. Estijoje bedarbius pradedama labiau kontroliuoti jau po trijų nedarbo mėnesių, o informacija apie visus piktnaudžiavimo bedarbio statusu atvejus perduodama tirti policijai. Danijoje taip pat, kol ekonomika atsigaus, nuspręsta sumažinti socialines išmokas, nes manoma, kad ne tik valstybės socialinės apsaugos sistema turi padėti žmogui, bet ir žmogus turi būti aktyvus ieškodamas darbo. Šiuos opius klausimus turime spręsti ir Lietuvoje.