Tokia retorika patinka rinkėjams, todėl taupymą kritikuojantys politikai laimėjo rinkimus į Prancūzijos parlamentą, Graikijoje, Italijoje ir net didžiausioje Vokietijos žemėje Šiaurės Reine – Vestfalijoje. Didžiųjų valstybių tarpe tokiai kairiųjų nuomonei bene aštriausiai prieštarauja Vokietijos ministrė pirmininkė Angela Merkel. Bet gal taupyti remiantys dešinieji politikai kažko nesupranta? Gal taupyti neverta, o verta išlaidauti?
Ar taupymą galima pakeisti skatinimu?
Stebuklų ekonomikoje nebūna. Jeigu nėra rezervų, vienintelis būdas įlieti pinigų srautą į ekonomiką yra skolintis. Tiesa, dar yra kitos ypač rizikingos priemonės - pinigų spausdinimas, devalvacija ir pan., tačiau ES valstybės žino prie ko gali privesti tokie ar panašūs eksperimentai. Po Pirmojo pasaulinio karo paleistos pinigų spausdinimo mašinos privedė prie visiško Europos ekonomikos kracho. Darbuotojai atlygį gaudavo kelis kartus per dieną dėl didžiulio pinigų nuvertėjimo. Todėl ES politikai, net radikaliausi, vengia apie tokius metodus kalbėti.
Taigi politikai, kurie siūlo „skatinti ekonomiką“, turi vienintelę realią išeitį įgyvendinti savo pažadus, tai – skolintis. Ar ES valstybės gali tą daryti? Anaiptol. Ekspertai sako, kad padori valstybės skola neturėtų viršyti 40 proc. valstybės BVP, o Maastrichto kriterijus nurodo 60 proc. 2011 m. Prancūzijos skola buvo 85,6 proc., Italijos 120,1 proc., Graikijos 165,3 proc., net Vokietijos 81,2 proc. Taigi apie jokias naujas paskolas atsakingi politikai neturėtų net galvoti. Ir ne vien todėl, kad tokias skolas sunku gražinti, bet ir todėl, kad vis labiau prasiskolinančioms valstybėms mažėja norinčių skolinti. O juk privalu vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus, kitaip gali prasidėti sniego gniūžtės efektas ir vienos skolos pradeda auginti kitas.
Politikai, kurie žada taupymo pabaigą, meluoja, arba neišmano ką kalba.
Yra du galimi scenarijai kaip toliau elgsis F. Hollandas su savo pažadais. Arba jis kalbės miniai, kad taupymas baigtas, tačiau tęs buvusio prezidento Nicolas Sarkozy politiką ir toliau taupys, arba jis bandys pažadus įgyvendinti, stipriai nudegs, sudaužys rinkėjų lūkesčius, ir bus nustumtas nuo politinės arenos. Antruoju atveju, rinkėjų lauktų nemalonios pagirios po trumpos puotos. Tai jau matėme Vengrijoje ir Ispanijoje, kurių buvę premjerai bandė neigti krizę ir vaizduoti, kad viskas gerai.
Pirmieji Prancūzijos prezidento žingsniai rodo, kad jis dar neatsigręžė veidu į tikrovę. Minimali alga buvo padidinta 2 proc., tačiau ignoruotas faktas, kad nedarbas šalyje auga 13 mėnesių iš eilės ir jau viršijo Prancūzijoje neregėtą 10 proc. ribą. Kitas prezidento žingsnis, žadama, bus pensinio amžiaus sumažinimas nuo 62 iki 60 metų.. Naivuoliams norėtųsi, kad pasaulio ekspertai klystų, o F. Hollandas vienintelis būtų teisus, žinantis slaptą būdą, kaip mažiau dirbti ir daugiau uždirbti. Deja, ekonomika nėra kino filmas apie gerąjį riterį, kuris nugali blogąjį taupymo demoną.
Kokie ekonominiai vėjai pučia į Lietuvą?
Europos kairiųjų pergalėmis netruko apsidžiaugti Lietuvos socialdemokratai. Algirdas Butkevičius, jau svajojantis apie premjero postą, F. Hollando pergalės proga praleido progą patylėti ir eilinį kartą paburbėjo apie mistinį „paprastą žmogų“, „evakuaciją“ bei dėl visų būtų ir nebūtų bėdų apkaltino valdančiuosius bei griežtą taupymo politiką. Jo žodžiais „griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas“.
Jeigu tai tik A. Butkevičiaus plepalai prieš rinkimus, tai galima tiesiog praleisti pro ausis, tačiau jeigu netyčia valdžią gavę socialdemokratai iš tikrųjų imtųsi ne taupyti, o skolintis ir švaistyti, tai Lietuvai galėtų būti pragaištinga. Europos ekonomistai atidžiai seka politikų kalbas ir jas filtruoja, kurios tik kalbos, o kurios gali peraugti į veiksmus. Vokietija vertinama palankiai būtent dėl griežtos kanclerės pozicijos. Lietuva sulaukia pagyrų dėl atsakingos A. Kubiliaus laikysenos. Tačiau jeigu Lietuvoje premjeras leistų sau prakalbėti apie taupymo politikos pabaigą, jau kitą dieną rinkos sureaguotų padidindamos skolinimo kainą Lietuvos vyriausybei, Lietuvos verslui, ir Lietuvos gyventojams. Todėl kandidatuojantys į būsimus postus politikai turėtų atsakingai ir pasvertai rinktis rinkiminę retoriką.
Taigi kalbos apie taupymo pabaigą, kol ES valstybės yra smarkiai prasiskolinusios, tėra iliuzija. Galime vaizduoti, kad taupymą smerkiantys politikai yra mylimi minios herojai, tačiau realybė greit grąžina sveiką protą. Tik reikia nepamiršti, kad ekonominės iliuzijos ir apsiskaičiavimas turi didelę kainą.