Pagal tų metų lozungus konservatoriai su Maskva nedraugauja, nes yra užsispyrę „avinai“ ir santykius su Rusija tik specialiai blogina.
Todėl buvo viešai teigiama, kad būtina santykius „perkrauti“ ir Lietuvai suartėti su Maskva, nutylint SSRS žalos kompensavimo ir kitus jautrius klausimus.
Dabar galime tik spėlioti, kas tai buvo – naivumas, populizmas, rinkėjų apgaudinėjimas? Akivaizdu, joks „perkrovimas“ neįvyko, o Lietuvos pozicija prieš Maskvą tiek sugriežtėjo, ko nebuvo net šalį valdant Vytautui Landsbergiui.
Kairieji nusiėmė rožinius akinius
Socialdemokratai ir jų sąjungininkai, kritikuodami Tėvynės sąjungą. nuolat ištraukdavo „rusofobijos“ kortą. Pagal juos, konservatoriai perlenkia kalbėdami apie Kremliaus grėsmę, neteisingai vykdo užsienio politiką, o dėl to kenčia šalies ekonomika. Visos šios „tiesos“ net išdėstytos galiojančioje Algirdo Butkevičiaus vyriausybės programoje. Ten taip pat kalbama ir apie Maskvos bei Vilniaus santykių „perkrovimą“. Tokias kalbas dažnai varinėdavo Juozas Olekas, Gediminas Kirkilas ir pats Algirdas Butkevičius, o šiandien jie didžiausi Rusijos kritikai.
Apie idėjinio darbiečių lyderio priešrinkiminę retoriką šiuo klausimu nereikia net kalbėti. Kartais galėdavai pagalvoti, kad girdime perpasakotą Maskvos radiją. Prabėgo porą metų ir tikro Kremliaus bičiulio Viktoro Uspaskicho dešinioji ranka Loreta Graužinienė prieš gerą mėnesį atsiėmė apdovanojimą iš ukrainiečių už paramą jų šaliai kovojant dėl laisvės (!).
Lietuva tapo didžiausia Kremliaus kritike, ir tai žinoma tiek Maskvoje, tiek Vašingtone, tiek Briuselyje. Visuose tarptautiniuose renginiuose, neišskiriant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, Lietuva aktyviai primena Vladimiro Putino politikos neteisingumą ir jo nusikaltimus. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tokią politiką vykdys.. ne, ne, ne V. Landsbergis, bet jo oponentai ir kairiųjų stovyklos.
Konservatorių ir socialdemokratų požiūriai suartėjo?
Po Nepriklausomybės atstatymo moksliniame žurnale „Politologija“ buvo publikuoti tyrimai, kad Lietuvos dešinė nuo kairės visų pirma skiriasi požiūriu į Rusiją. Dešinieji buvo griežtesni, kairieji nuosaikesni.
Dabar galima konstatuoti, kad tokios takoskyros nebeliko. Kairieji nusileido ir pripažino, kad V. Landsbergis buvo įžvalgus, toliaregiškas ir ypač tiksliai išpranašavo Rusijos tikruosius politikos motyvus. Kairiesiems nukrito rožiniai akiniai ir jie suprato, kad neįmanoma plėtoti draugiškų dvipusių santykių, kai viena pusė to nenori, o priešingai vykdo priešišką politiką.
Lietuvoje neįvyko ko nors nesuprantamo Europos kontekste. Senosiose Vakarų valstybėse kairieji yra net griežtesni už dešiniuosius V. Putino klausimu. Kairieji prioritetu kelia žmogaus teisių, politinių ir pilietinių laisvių, tolerancijos plėtrą, o Rusijoje šios vertybės visai pamintos. Rusijai krypstant link fašizmo, ji sulaukia daugiau palaikymo nebe, kaip sovietmečiu, iš komunistų, bet iš radikalių neonacistinių Europos judėjimų.
Rusijoje iki šiol į Lietuvą žiūrima kaip į „laikiną, ne visai valstybę“, „maištaujančią provinciją“, ar „JAV vasalą“, todėl Lietuvoje būtinas adekvatus požiūris. V. Putino agresija Ukrainoje prabudino net didžiausius optimistus, kartu išryškėjo ir tikrieji prokremliniai politiniai veikėjai. Kaukės nukrito.
Savo šalies saugumu ir piliečių gerove besirūpinantys Vilniaus politikai neišvengiamai turi būti rusofobai (bijoti Rusijos). Kai didelėje kaimynėje šlovinamas militarizmas ir siekiama naujų teritorijų bei įtakų, turime būti vieningi ir budrūs.
Geriau sutirštinti spalvas ir vėliau maloniai nustebti, negu naiviai save apgaudinėti ir pabusti 1940 m. birželio 15 d. Todėl dešiniųjų ir kairiųjų Lietuvos politikų sutarimas Rusijos klausimu daro mūsų šalį stipresne.