Kitas dėmesio sulaukęs faktas – vekselių naudojimo schemos. Informacija apie šią „Agrokoncerno“ veiklą epizodiškai išnyra spaudoje. Bet taip pat greitai ir užretušuojama. Matyt, nukentėję ūkininkai pagrįstai bijo atskleisti savo tapatybes. O bendrovė, regis, sėkmingai ir toliau skolina ūkininkams atsiskaitymui už prekes reikalingas lėšas, pakišdama vekselius.
Vekselio esmė paprasta – negali atsiskaityti dabar, pasirašoma, kad atsiskaitysi vėliau. Sąžiningas verslas tam ir naudoja vekselius. Tačiau jeigu tikslas yra suteikti paskolą ar nukelti apmokėjimą iš anksto žinant, kad skolininkas negalės atsiskaityti ir bus galima perimti jo turtą, tai jau piktnaudžiavimas ir neteisėta finansinė veikla.
Juolab, kad ir žemės ūkio ministras pripažįsta, kad prekės už vekselius buvo tapę masiniu reiškiniu, tuo užsiėmė ne tik „Agrokoncernas“, bet ir kitos su ūkininkais dirbančios bendrovės. Turint puikiai atidirbtą tokios skolos išieškojimo mechanizmą, galiausiai ūkininko turimą žemės sklypą galima perimti ir už kur kas mažesnę nei rinkos kainą.
Nors faktiškai toks skolinimas gali būti įforminamas kaip mokėjimo už prekes atidėjimas, tačiau sandorio turinio prasme jis atrodo taip: ūkininko skola fiksuojama prekės, pavyzdžiui, trąšų perdavimo momentu ir sumokama bendrovės iš ūkininko skolos atsiradimo metu įsigyjamu vekseliu. Lėšų bendrovei sumokėjimas nukeliamas, užtikrinant jį žemės hipotekos sandoriu.
Kadangi tokie skolinimo požymių turintys sandoriai sudaromi nuolat, sistemingai, galimai ir už atlygį – kyla klausimas, ar jie nepatenka į finansinės paslaugos – skolinimo apimtį, kaip ji apibrėžta Finansų įstaigų įstatyme. Ar bendrovė čia neveikia tiesiog kaip finansų įstaiga? Tokius klausimus prieš savaitę pateikėme Lietuvos banko vertinimui. Lietuvos bankas sureagavo ir atsakė, kad dabar imasi aiškintis situaciją dėl galimos „Agrokoncerno“ finansinės veiklos.
„Tokią veiklą reikėtų uždrausti. Šiandien bankai be problemų duoda apyvartinius kreditus. Reikia eiti į banką ir imti,“ – socialdemokratų prispaustas viešai pripažino ministras Bronius Markauskas.
Jis pripažino ir tai, kad tokios įmonės kaip „Agrokoncernas“ nevertina ūkininkų mokumo ir rizikos, ką įpareigoti daryti bankai. Čia ir išlenda tokių įmonių interesas noriai dalinti vekselius. Jų veikla – be rizikos - negrąžintos skolos, matyt, puikiai atsiperka perimant iš skolininkų žemę. Juk kiekvienas trąšų pirkėjas jos turi.
Žemės ūkio ministras įvardija ir kitus veiklos požymius, kuriais „Agrokoncernas“ panašesnis į banką negu vien tik į trąšų pardavėją. „Problema ne vien tai, kad ūkininkai rizikuoja savo turtu. Bet mokėdami iškart – jie sumoka mažiau, negu mokėjimą atidedant,“ – patvirtino B. Markauskas.
„Agrokoncernas“ neįvardindamas to priskaičiuodavo savo skolininkams savotiškas palūkanas. Viešojoje erdvėje aprašytas ne vienas atvejis, kuris aiškiai atskleidžia – tokios paskolos teikimo pasekmė dažniausiai liūdna: vekselius išdavę ar žemės sklypus įkeitę ūkininkai praranda savo valdytą žemę. Ar toks veikimas nėra akivaizdus piktnaudžiavimas užsiimant skolinimo veikla? Juk niekas nevertina ūkininkų mokumo, sandorių rizikos. Tokius vertinimus privalo daryti teisėtai veikiantys bankai, kredito unijos, kitos finansines paslaugas teikiančios įmonės. Tačiau koncernas įlindo į nišą apeidamas įstatymus. Taip galimai iškreipiama ir finansų rinka, daroma žala sąžiningiems rinkos dalyviams, užsiimantiems licencijuota ir Lietuvos banko prižiūrima finansine veikla.
Kodėl ligi šiol niekam neužkliuvo masiniu reiškiniu Lietuvoje virtusi ir piktnaudžiavimu kvepianti „Agrokoncerno“ veikla? Ar dėl to, kad vekselius dalijanti bendrovė tiesiogiai susijusi su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu R. Karbauskiu, o žemės ūkio ministras B. Markauskas yra tiesiogiai susijęs su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – kaip sąjungos narys ir sąjungos deleguotas į ministro postą?
Gal dėl to daugiau nei keistai atrodo ministro paaiškinimai, kodėl ministerija nesiėmė pažaboti bendrovės, masiškai spendžiančios ūkininkams vekselių spąstus.
„Nė vienas ūkininkas nesikreipė į Žemės ūkio ministeriją, kad prarado žemę. Neturėdami faktų nieko negalime daryti. Jeigu būtų ūkininkų kreipimasis, mes eitume į Finansų ministeriją,“ – aiškinosi B. Markauskas. Tiesa, pripažino, jog jam suprantamas ūkininkų nenoras kalbėti.
Daugiau skaidrumo čia galėtų sukurti vekselių registras. Kai įkeičiama žemė, negali būti neprotestuotino vekselio, jis turėtų būti registruotas Registrų centre, kaip juridinis faktas, kad būtų matoma, jog galimai bus apribotas disponavimas. Tuomet pasimatytų ir vekselių mastas. Tokį pasiūlymą taip pat pateikėme Lietuvos banko vertinimui.