Nepasitikime aukštosiomis mokyklomis, nes jie negeba susitarti
Neleidžiame aukštosioms mokykloms pačioms spręsti, kaip organizuoti stojančiųjų atrankas, neleidžiame joms įvesti papildomų atrankos balų, nes nepasitikime jomis. Taikome nuasmenintą Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) sistemą, nes ji padeda išvengti piktnaudžiavimo. Ir tam turime pagrindo.
Universitetų rektoriams iki šiol nepavyksta susitarti dėl visiems stojantiesiems vienodų minimalių reikalavimų stojant į universitetus, taikomų tiek studijuosiantiems už valstybės, tiek už asmenines lėšas. Juk visiems aišku, kad visi studentai mokosi tose pačiose grupėse, tad minimalus žinių lygis turėtų būti bent jau panašus. Kitu atveju stipriausi toliau rinksis studijuoti užsienio universitetuose, nes Lietuvoje jie būtų priversti mokytis su tais, kurie net nelaikė matematikos valstybinio egzamino. Diskusijų lygis paskaitose kardinaliai skirsis. Nebent universitetas skirtų papildomą semestrą tokiems jaunuoliams pasitempti ir pasivyti stipresnius, tačiau kol kas apie tokias iniciatyvas negirdėti.
Mus jau palikęs pedagogas, ilgametis KTU gimnazijos vadovas Bronislovas Burgis prieš keletą metų, kalbėdamas apie brandos egzaminus, perspėjo: „Išvada viena ir ta pati: bet kuria kaina „ištempkime“ tinginius, nemokšas ir būtinai nuskriauskime darbščiausius“. Juk kai universitetai priima visus iš eilės, kam stengtis mokantis ir mokant mokykloje? Atrodo, kad dabar visi patenkinti: vaikai džiaugiasi, kad gali nesimokyti, mokytojams gerai, kad nereikia persistengti, tėvai patenkinti, kad vaikai įstoja į universitetus, o šie džiaugiasi gavę lėšų išgyventi dar keletą metų.
Iš tiesų, dažnai stebime sunkiai suvokiamus procesus. Pavyzdžiui, socialinėje erdvėje neseniai sklandė vieno universiteto kvietimas stoti į studijų programą net ir neišlaikius matematikos egzamino ir dar siūloma 200 eurų stipendija. Universitetai graibsto abiturientus, kad tik gautų papildomą finansavimo krepšelį. Kalbėti apie studijų kokybę čia nelabai pavyks. Daugelis supranta, tik bijo pasakyti garsiai – universitetų kaip buvo taip ir liko per daug, žadėtas finansavimo modelis nebuvo pakeistas, o lėšų vienam studentui vis dar beveik dešimt kartų mažiau nei vidutiniame Europos universitete. Lietuvos universitetai bando išgyventi, o mes jais nepasitikime.
Gal imkime ir pasiūlykime Lietuvos universitetams patiems parengti universitetų stiprinimo programą? Net formatas tam yra – Lietuvos universitetų rektorių konferencija. Taip išreikštume pasitikėjimą šiomis švietimo įstaigomis ir jų vadovais. Juk tai šviesuoliai, mūsų intelektinis branduolys. Kas galėtų pasiūlyti geriau? Galima sutarti dėl pradinių duomenų, laukiamų rezultatų, pasiremti tarptautinėje erdvėje pripažįstamais universitetų veiklos rezultatų vertinimo rodikliais. Pasitikėkime jais ir suteikime tokią galimybę.
Nepasitikime mokyklomis ir mokytojais
Šiandieninė valstybinių brandos egzaminų sistema yra lakmuso popierėlis stojant į aukštąsias mokyklas, bet ne abiturientų brandos indikatorius. Juos būtų teisinga pervadinti stojimo į aukštąsias mokyklas egzaminais.
Siūlau peržiūrėti brandos egzaminų sistemą ir pakoreguoti taip, kad ji taptų realiu moksleivio brandos indikatoriumi. Nėra protinga brandos rezultatus matuoti vien tik valstybiniais egzaminais, kuriam nepasisekus, tai gali nulemti tolesnį jaunuolio gyvenimą. Siūlyčiau, kad galutinis brandos vertinimas būtų kaupiamasis, panašiai kaip tarptautinio bakalaureato programose, kur 20-30 proc. galutinio pažymio sudaro kaupiamieji pasiekimai. Tai motyvuotų mokytis ne tik paskutiniais metais, bet nuolat. Jaunuoliai patirtų mažiau streso, žinodami, kad egzamino rezultatas bus tik dalis galutinio įvertinimo, tačiau būtų paskatinti dirbti nuolat.
Taigi, galėtume įvesti kaupiamuosius brandos įvertinimus, bet nepasitikime mokytojais ir mokyklomis, nes ten gali būti piktnaudžiavimų kaupiamuoju pažymiu. Ir tam, deja, turime pagrindo. Matome, kad pažymiai brandos atestate, tarpiniuose vertinimuose ir valstybiniuose egzaminuose gali skirtis dviem ir trimis, o kartais ir daugiau balų. Vienose mokyklose mokytojai nuolaidžiauja, kitose – dažniausiai atsirenkančiose geriausius mokinius – yra per daug griežti: mokytojai rašo aštuntukus, tačiau per egzaminus šių mokyklų abiturientai renka šimtukus.
Pasinaudokime pasiteisinusiais pavyzdžiais
Privalomų abitūros egzaminų skaičių siūlyčiau didinti, kas leistų vėliau turėti platesnes pasirinkimo galimybes ir studijuoti įvairias specialybes.
Čia vėlgi galėtume pasisemti patirties iš tarptautinio bakalaureato: šeši privalomi egzaminai – trys aukštesniu, trys žemesniu lygiu. Nelabai suprantu, kodėl mes vis išradinėjame dviratį, kai yra seniai pasiteisinusios ir daugelyje Europos valstybių sėkmingai veikiančios sistemos, kurias galėtume pritaikyti Lietuvoje.
Brandos egzaminų klausimas nėra vienareikšmis, tai smarkiai susiję ir su daugeliu kitų mūsų švietimo sistemos aspektų. Tačiau norėčiau, kad diskusija dėl brandos egzaminų modelio vyktų ir mes rastume išeitį, kurioje laimėtų visi – mokiniai, mokytojai ir aukštosios mokyklos.
Mokykloms ir mokytojams reikia tikslų, motyvacijos ir laisvės veikti
Pasitikėjimą pateisinti bus įmanoma, kai valstybė ir/ar savivaldybė gebės formuluoti aiškius kokybinius tikslus ir suteiks laisvę švietimo įstaigoms juos įgyvendinti bei pasiūlys tinkamą motyvaciją už pasiektus rezultatus Taigi, būtina mokykloms, universitetams ar kolegijoms formuoti aiškius tikslus ir bent dalį finansavimo susieti su šių tikslų pasiekimu.
Pavyzdžiui: mokyklos abiturientų metinių įvertinimų vidurkis yra septyni balai ir tokiai mokyklai iškeliamas uždavinys per dvejus metus pasiekti, kad šis įvertinimas padidėtų iki 7,5 balo. Taip pat rasti būdą, kad mokytojų metiniai vertinimai būtų objektyvūs ir smarkiai nesiskirtų nuo valstybinių brandos egzaminų rezultatų. Ne visose mokyklose vaikai gauna šimtukus, tačiau privalome pasiekti, kad visose mokyklose gerėtų rezultatai.
Tikslus pasiekusios mokyklos ir mokytojai turėtų būti skatinami. Mokytojai dirbs kitaip, kai pajus, kad jų moksleivių mokymosi pasiekimai auga, jų darbai vertinami ir už tai jie papildomai motyvuojami.
Mokytojai taip pat privalo turėti galimybes kelti kvalifikaciją ne tuose nuobodžiuose seminaruose dėl pažymėjimo, o iš tiesų gilinti savo dalyko ir naujų technologijų žinias. Valstybė, o ne dažnai neaiškios kontoros, turi tuo pasirūpinti ir siūlyti mokytojams kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus. Tuo pačiu užtenka mokytojus gaišinti su visokių ataskaitų, programų rašymu, lentelių pildymu, vizijų kūrimu. Geriau tą laiką mokytojai skiria naujų didaktikos metodų kūrimui, esamų taikymui savo klasėse ir pačiam mokymui. Atrištos rankos mokyti ir tinkamas kvalifikacijos kėlimas yra vieni geriausių sprendimų.
Panašiai ir su aukštosiomis mokyklomis. Iki 15 proc. joms skiriamo finansavimo galėtų būti tiesiogiai susieta su pasiektais rezultatais. Žinoma, reikėtų sukurti vertinimo sistemą, pasirūpinti duomenų patikimumu. Studijų finansavimo modelis taip pat turėtų keistis siejant jį su valstybės poreikiais parengti tam tikrą reikalingų specialistų skaičių. Tai yra ne tik įmanoma, bet ir šiuo metu labai reikalinga.
Mums reikia prakirsti nepasitikėjimo ratą
Kaip rašiau pradžioje, tas nepasitikėjimo ratas mums neleidžia progresuoti. Reikia tą ratą prakirsti. Pergalvoti egzaminų ir stojimų į aukštąsias mokyklas sistemą, išorinio vertinimo mechanizmus ir nebesigręžioti atgal. Tiesiog pasitikėti. Pasitikėjimu grįsta sistema turėtų pati susikalibruoti, nes yra aišku, kad nepasitikėjimas mus nuves į bedugnę.