Jurgita Šiugždinienė. Bėkime iš skurdo mokyklos kuo greičiau

Tai yra tikra istorija, kuria savo „Facebook“ paskyroje pasidalino viena kaunietė.

„Neturiu kompetencijos. Po mėnesio darbo mokykloje esu informuojama, kad Lietuvos švietimo įstatymai neleidžia filosofijos bakalauro, filosofijos magistro, filosofijos daktaro ir laipsnio nesuteikiančių mokyklos pedagogikos studijų (su 10 balų už anglų k. didaktikos specializacijos egzaminą) diplomų savininkui mokyti anglų kalbos. Pedagogo kompetencija šiose studijose suteikiama, tačiau nesuteikiama anglų k. kvalifikacija“, – tokia patirtimi pasidalijo Julija.

O dar sakome, kad mokyklose trūksta jaunų, norinčių dirbti mokytojais žmonių? Negi negalima tokią situaciją išspręsti paprasčiau? Kodėl mes sukuriame taisykles, kurių įkaitais vėliau tampame?

Siūlau kelias, tikrai ne naujas, idėjas, kurios padėtų išspręsti ne vieną švietimo problemą.

Universitetų dėstytojai dėsto gimnazijose

Universitetai garsiai kalba apie tai, kad į aukštąsias mokyklas stoja studijoms nepasirengę jaunuoliai, o ir pačių stojančiųjų nuolat mažėja, ypač tiksliųjų mokslų srityje. Todėl tampa vis aktualiau, kad jau paskutinėse gimnazijos klasėse vaikai pajustų tikrojo mokslo skonį, o juos mokytų stipriausi mokytojai, galintys padėti pasirengti studijoms.

Tai nebūtinai turėtų būti nuolatinis pamokų vedimas. Yra kitokie variantai, pvz., seminarai gimnazistams. Galima būstų inicijuoti valstybės remiamą programą, kuri skatintų universiteto dėstytojus dalintis žiniomis ir patirtimi su mokiniais.

Taip padėtume ir dėstytojams, kurie šiuo metu dėl nepakankamo studentų skaičiaus praranda darbo krūvį. Universitetai turi savo emeritus, profesorius, kurie netenka kasdienės darbo rutinos, tačiau gali dirbti ekspertais, kitaip perduoti savo patirtį jaunimui.

Šiandien Lietuvoje taikomi gana griežti reikalavimai universitetų mokslininkams ir dėstytojams, norintiems dirbti pedagoginį darbą.

Nepaisant to, jog teisės aktai tokiais atvejais reikalauja tik 160 val. pedagogikos, psichologijos ir kitų didaktikos dalykų, mokyklų vadovai kartais pageidauja darbuotojų, baigusių pilną 60 kreditų profesinių pedagogikos studijų programą.

Daugelyje Europos valstybių reikalavimas patyrusiems universitetų dėstytojams, turintiems pedagoginio darbo patirties, yra žymiai kuklesnis – 30 akad. val. Ar tikrai universitetų dėstytojams dabartiniai reikalavimai yra ne per sudėtingi? Galbūt jų supaprastinimas paskatintų dėstytojus rinktis mokytojo darbą arba bent jau norą padirbėti mokykloje.

Studentų praktikų ir stažuotojų sistema

Šiais mokslo metais pedagogikos profesinėse studijose studijuoja apie 200 studentų, visi jie turi atlikti pedagoginę praktiką. Tiek praktikantų – iššūkis sistemai.

Lietuvoje nėra įprasta, kad savivaldybės „užsakytų“ praktikantus ir stažuotojus savo mokykloms.

O jei pakeisti šią padėtį ir inicijuoti, kad ne kiekviena mokykla atskirai, bet savivaldybės koordinuotų jaunų žmonių pritraukimą į mokyklas? Tai ypač aktualu toliau nuo didmiesčių esančioms rajonų savivaldybėms, kurioms „šviežias kraujas“ mokyklose – retas dalykas.

Savivaldybės galėtų sudaryti sutartis su universitetais dėl praktikantų ir stažuotojų (tie, kurie jau baigę studijas, bet, kad taptų pilnateisiais mokytojais, jiems reikia stažuotės vietos). Norėdamos pritraukti praktikantų ir stažuotojų, savivaldybės galėtų jiems pasiūlyti gyvenamąją vietą ir stipendijas. Gal tai paskatintų dalį jaunų žmonių ir pasilikti rajonuose. Juk ne visi svajoja apie gyvenimą tik didmiestyje.

Tam, kad veiktų tokių praktikų programa – mokyklose reikalingi mentoriai. Dalis mokytojų turėtų nedidelę dalį darbo laiko skirti mentoriavimui, o jiems už tai turėtų būti apmokama. Žinoma, susitarimai turėtų būti pasirašyti tų žmonių, kurie gali ištesėti pažadus, kad neatsitiktų kaip su pažadais didinti mokytojų algas.

Tarptautinio bakalaureato klasės

O jei pasiryžtume ir užsibrėžtume ilgalaikį tikslą, kad visoje Lietuvoje bent 30 proc. mokyklų turėtų bent po vieną tarptautinio bakalaureato klasę? Nieko nereikia kurti iš naujo, tiesiog pritaikyti geriausias tarptautines praktikas.

Bakalaureato programa siekiama ugdyti mąstytojus, lyderiaujančius, vadovaujančius, atviro mąstymo, riziką prisiimančius, besirūpinančius kitais, komunikabilius žmones.

Šioje programoje III–IV gimnazijos klasių mokiniai mokosi 6 dalykų iš tokių grupių: gimtosios kalbos ir literatūros; užsienio kalbų; socialinių mokslų; gamtos ir taikomųjų mokslų; matematikos ir pasirenkamųjų dalykų. Daug dėmesio skiriama savanoriškai veiklai – mokiniai neatlygintinai dirba senelių namuose, gyvūnų prieglaudose.

Svarbu, kad galutinius mokomųjų dalykų rezultatus lemia ne tik egzaminų rezultatai, bet ir vidinio vertinimo darbų, savarankiškai atliktų per mokslo metus, pažymiai. Mokytojai čia rengiami laikantis tarptautinių standartų.

Dar vienas niuansas, apie kurį kalba visi bakalaureato klases baigę lietuviai – besimokant jie rašo daug esė. Tai nuolat gerina rašymo įgūdžius, moko kritiškai mąstyti, ugdo kūrybiškumą, praverčia vėliau akademinėje veikloje. Plačiau apie tai galite pasiskaityti šiame straipsnyje.

Žinote, kokia yra viena priežasčių, kodėl Lietuvos universitetams sunku kilti aukštyn tarptautinių reitingų lentelėse? Mokslininkams sudėtinga rašyti mokslinius darbus. Šiuos įgūdžius reikia pradėti ugdyti dar mokykloje, o jie ir formuojami bakalaureato klasėse.

Būtina rasti būdų, kaip sudaryti galimybes rinktis bakalaureato klases vaikams iš šeimų, kurios negali mokėti už vaikų mokslą. Vienas iš variantų – valstybė galėtų finansuoti baigiamųjų egzaminų laikymą, kad užtikrintų programos prieinamumą. Valstybės parama būtų reikalinga ir mokytojų pasirengimui.

Savivaldybės taip pat turėtų jausti pareigą finansuoti šias klases, ypač didieji miestai, kurių ekonomika auga.

„Žinių radijo“ laidoje buvo pasakojama, kad estai prieš penkiolika metų nusprendė diegti bakalaureato klases. Šiandien jie turi visai kitokius PISA tyrimo (standartizuotų 15 metų mokinių testų) rezultatus – jie patenka į dešimtuką.

Akademiniai miesteliai

Idėja apie akademinius miestelius nėra nauja. Kalbame apie artimoje teritorijoje esančią gimnaziją, pradinę ir pagrindinę mokyklas, o gal ir darželį.

Pavyzdžiui, Šveicarijoje tokiems dariniams vadovauja vienas vadovas. Tokia struktūra leidžia užtikrinti mokymosi pasiekimų tolygumą ir neleidžia susidaryti situacijai, kai iš silpnos pagrindinės mokyklos silpnai paruošti mokiniai patenka į gimnaziją.

O šis užburtas ratas vėliau prasitęsia ir iki universitetų, kurie skundžiasi, kad iš gimnazijų ateina silpnai pasirengę abiturientai.

Būtų galima sutaupyti ir nemažai finansinių išteklių, nes administracija galėtų būti viena, galima būtų apjungti neformalaus švietimo būrelius, konsoliduoti maitinimo, ūkines ir kitas funkcijas.

Kodėl pradėjau nuo pabėgimo iš skurdo mokyklos? Ogi todėl, kad mokslas kainuoja, o ypač kokybiškas mokslas. Čia sutaupyti mums nepavyks ir nereikia. Jau geriau investuokime į savo vaikų ir mūsų šalies ateitį nei į betono džiungles miestuose, kuriuose gyventojų nuolat mažėja.