Ypatingos kritikos susilaukia Ramūnas Karbauskis – piktas, besiblaškantis, nuolat keičiantis savo nuomonę. Valstybę valdyti taip, kaip savo koncerną, pasirodo, neišeina. Nei piliečiai, nei politikai nenori, kad R. Karbauskis juos laikytų paklusniais kumečiais.
Į apgailėtiną padėtį save pastatė ir kitas valstiečių-žaliųjų lyderis premjeras Saulius Skvernelis. Skambių pareiškimų autorius štai vėl išrėžė, kad jei jis formuos Vyriausybę, „ji keisis iš esmės“.
Patyrus triuškinamą pralaimėjimą, sunku grįžti į realybę. Premjeras, deja, kaip boksininkas susilaukęs nokdauno – vis dar negali susiorientuoti naujoje politinėje situacijoje.
Valstiečių ir žaliųjų lyderis R. Karbauskis paskelbė, kad Seime prasideda derybos dėl naujos koalicijos. Jei jos bus sėkmingos, socialdarbiečiai, tvarkiečiai, Lenkų rinkimų akcija ir valstiečiai-žalieji susitars, Vyriausybės sudėtis ir be S. Skvernelio pasikeis „iš esmės“. Nes koalicijos partneriai, jei tik sudarys koaliciją, pareikalaus postų ministrų kabinete.
Vadinasi, S. Skverneliui teks dirbti su tais ministrais, kuriuos deleguos koalicijos partneriai. Ir kurių kandidatūroms pritars išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda.
Net jei S. Skvernelis galėtų laisva valia formuoti naują ministrų kabinetą, kyla rimtų abejonių, kaip jam tai pavyktų.
Pirma, reikia prisiminti, kad atleidus švietimo, kultūros, aplinkos ministrus, naujųjų paieška užtruko kelis mėnesius. Beje, tuo metu pretendentai į ministrus dar galėjo tikėtis, kad S. Skvernelis laimės prezidento rinkimus, o valstiečių ir žaliųjų sąjunga sustiprins savo pozicijas.
Dabar padėtis kitokia: koks rimtai apie savo karjerą bei ateitį galvojantis žmogus imsis atsakingų ministro pareigų, jei po metų Seimo rinkimai? Nesunku nuspėti, kad naująjį ministrų kabinetą sudarys būsimos koalicijos (jei derybos bus sėkmingos) Seimo nariai. Jiems juk nesvarbu: kodėl iki rinkimų dar nepabuvus ministru, greta Seimo nario pareigų?
Ar iš tokios Vyriausybės būtų galima tikėtis rimtų sprendimų? Ne, nes ji gyvens laikinumo, neapibrėžtumo ir rinkimų laukimo nuotaikomis. Tas, beje, pastebima ir dabartinėje vykdomojoje valdžioje.
Jei S. Skvernelis grįžtų į realybę, pasidomėtų, kas vyksta Vyriausybėje ir ministerijose, pamatytų, jog darbai ir sprendimai stoja. Politinius postus užimantys pareigūnai jau dairosi, kur ir kaip susirasti naują, politinės konjunktūros ne taip paveikiamą darbo vietą.
Antra, S. Skverneliui derėtų būti savikritiškesniam ir užduoti sau paprastą klausimą: ar bus norinčių dirbti su juo kaip lyderiu, „pirmuoju ministru“?
Prisiminkime trijų ministrų atleidimo aplinkybes. Kultūros ir aplinkos ministrai buvo atleisti net jų iš anksto neįspėjus. S. Skvernelis nesiteikė su buvusiais kolegomis pasikalbėti, paaiškinti sprendimą. Iki paskutinės dienos premjeras ragino švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę nesitraukti, įtikinėjo, kad jis ir valstiečių-žaliųjų partija ja pasitiki ir remia, bet po to sekė staigus atleidimas.
Kai S. Skvernelis viešai pažemino buvusią Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę per garsiąją pabėgusio nusikaltėlio gaudymo operaciją, daliai visuomenės tai gal patiko. Premjeras panašiu būdu pažeminti mėgino ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tačiau kai toks valstybės vadovų – politikų, pareigūnų, kolegų, bendradarbių – menkinimas kartojasi, tai jau daug ką pasako apie paties premjero asmenybę.
Ministras pirmininkas yra „primus inter pares“ – vadovas sau lygių. S. Skvernelis, po ilgo darbo policijoje, matyt, turi susiformavusį kitokį viršininko-pavaldinio suvokimą. Nesvetimas jam ir savimylos jausmas.
Deja, visi šie bruožai per kelis metus tapo daugiau nei akivaizdūs. Skambiais pareiškimais to nebepridengsi. S. Skverneliui derėtų grįžti į realybę: jei jis ir liks premjero poste, tai tikrai ne dėl savo asmeninių, lyderio, įžvalgaus politiko savybių.
Premjero (beje, labai silpną) postą jam gali suteikti nauja valdančioji dauguma. Žinoma, jei tam dar pritars naujasis prezidentas, kuris, manau, tikisi ne vegetavimo, o naudingų sprendimų valstybės, piliečių labui ir, kuris puikiai supranta, kad turi kažkiek pateisinti su jo išrinkimu susiformavusius nemažus piliečių lūkesčius, parodyti, kad judama link tos garsiai skelbtos „Gerovės valstybės“.