Minia, įsiveržusi į Kongreso rūmus Vašingtone, paliko ne vien tik šiuos padarinius. Nors tai atsitiko Amerikoje, bet ir mums, Lietuvos visuomenei, o ypač Lietuvos politikams, vertėtų įsigilinti bei pasimokyti iš šio tragiško įvykio.
Neatsakingas elgesys, savų interesų iškėlimas, savimyla. Tai nuolat demonstravo savo kadenciją liūdnai baigęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Pažvelkim atidžiau ir pamatysim, kad panašus elgesys būdingas ir kai kuriems mūsų šalies politiniams lyderiams. Kad ir garsusis „valstiečių“ lyderio „traukimasis“ iš Seimo, nepagrįsti kaltinimai, sąmokslų teorijos.
Politikų žodžiai, retorika yra svarbūs. Vieni žodžiai piliečius gali įkvėpti, nuteikti gerovės siekiui, arba, kaip yra sakoma, bendram gėriui. Kiti gi, priešingai, paskatinti nepasitikėjimą, įtarumą, kurti keršto ar net neatsakingų veiksmų atmosferą.
Nuoširdžiai savęs paklauskime: ar Lietuvoje neturime panašių į D. Trumpo platintų sąmokslo teorijų apie slaptas jėgas, kurios veikia ir neleidžia valdyti „kitiems“?
Buvęs premjeras Saulius Skvernelis, ketverius metus gaudavęs slapčiausią žvalgybos informaciją, ir puikiai žinantis, jog nėra jokių sąmokslininkų (jei tokie rastųsi, teisėsauga imtųsi priemonių), užuominomis ėmė kalbėti apie tai, kad „jie“ (suprask „valstiečiai“) kažkam neįtiko (suprask slaptam „klanui“).
Žodžiai greit buvo išgirsti. Ne vien Lietuvoje. Net kai kurie skandalingi Estijos politikai netruko pareikšti, kad Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus esą nulėmė slaptos, sąmoksliškos valstybę valdančios struktūros.
Sakysite, Lietuvoje politikai neskatino riaušių. Tai tiesa. Bet tokie pareiškimai apie „klanus“, slaptas struktūras, sąmokslo teorijos ir nepagrįsti kaltinimai skaldo visuomenę, didina nepasitikėjimą valstybe. Kam tai naudinga?
Prie tokios retorikos priskirčiau ir prieš rinkimus platintą leidinį „Neliečiamieji“. Ar tai ne sąmokslo teorijos, gandai, prasimanymai ir melagienos apie „kenkėjus“ konservatorius?
Nepriklausomos Lietuvos parlamentas buvo puolamas du kartus. Minėsime tragiškų Sausio įvykių trisdešimtmetį. Tada Seimą bandė pulti priešiškos jėgos, bet Lietuvos žmonių ryžtas, valia, pasiaukojimas sustabdė sovietinę agresiją.
Daugelis dar esame tų dienų liudytojai, dalyviai. Užduokime sau nuoširdų klausimą: ar kovojant už laisvę kam nors kilo abejonių, kad Vytautas Landsbergis yra atkuriamos valstybės vadovas? Kas vadovavo atkurtai Lietuvos Respublikai, kas vedė derybas su kitomis šalimis? Todėl, mano įsitikinimu, skleidžiamos abejonės yra labai neatsakingos. Kerštaujama, sąmoningai kiršinama visuomenė.
Seimas antrą kartą buvo atakuojamas prieš dvylika metų. Pradžioje taikus mitingas virto riaušėmis, vandalizmu. Beveik metus Seimo rūmai stovėjo išdaužytais, užkaltais langais.
O kokią retoriką vis dar naudoja kai kurie politikai? Pareiškimų, kad konservatoriai praliejo žmonių kraują, „šaudė į savus“, netrūksta. Beje, policijos veiksmams tuo metu vadovavo S. Skvernelis, supratęs grėsmę valstybei ir demokratijai. Tačiau jo retorika pasikeitė siekiant valdžios.
Politikai, nesvarbu ar jie valdžioje, ar opozicijoje, gavę rinkėjų mandatą prisiima atsakomybę už valstybę. Ir tos atsakomybės nedera niekam pamiršti. Kalbant, kritikuojant, nesutinkant su oponentais dera nuolat pasverti žodžius.
Demokratija be sąmoningumo, atsakomybės gali virsti chaosu. Ir tai mums skaudžiai priminė tragiškai pasibaigę įvykiai Amerikoje.
Yra sakoma, kad geriausia mokytis iš svetimų klaidų. Taigi, darykime išvadas, pasimokykime.