Nusivylimą, įtampą, susiskaldymą ypač paskatino ministrės J. Petrauskienės inicijuotas mokytojų etatinio apmokėjimo įvedimas nuo rugsėjo, tik to sprendimo išvakarėse priėmus tam reikalingus teisės aktus.
Švietimo bendruomenė ir visa visuomenė sutaria ir supranta, kad pertvarkos Lietuvos švietimo sistemoje būtinos. Ir visos jos turi būti nukreiptos į vieną tikslą – pagerinti ugdymo kokybę, padaryti viską, kad Lietuvos mokinių pasiekimai augtų (stipriai atsiliekame net nuo kaimynų).
Tačiau valdančiosios daugumos, Vyriausybės ir ministrės J. Petrauskienės sprendimas sukėlė chaosą, kuris tik dar labiau neigiamai veikia ugdymo turinį.
Pirmiausia sprendimas pereiti prie naujos apmokėjimo tvarkos buvo priimtas skubotai. Nors mokyklų vadovai, profsąjungų atstovai argumentavo, kad naujai apmokėjimo tvarkai reikėtų pasirengti, ją išbandyti, įstatymas „buldozeriu“ buvo priimtas likus tik dviem mėnesiams iki jo taikymo. O juk iki to dar reikėjo priimti ne vieną pakankamai svarbų poįstatyminį aktą. Ir visa tai – tuo metu, kai pedagogų bendruomenė atostogauja.
Mokytojo prestižas buvo pažemintas. Prasidėjo įvairių „veiklų“ skaičiavimas, siekiant sudaryti tai, ką ministerija įsivaizduoja esant „etatu“. Kilo įtampos tarp kolegų, tarp mokytojų ir mokyklų vadovų. Visų jų dėmesys buvo nukreiptas ne į pamokas, ugdymo turinį, o į „veiklų“ skaičiavimą.
Prieita iki visiško absurdo: pamoka buvo prilyginta „bendruomeninės veiklos“ darbo valandai.
Iš ministerijos ir ministrės J. Petrauskienės girdėjome įvairias versijas, kodėl reikėjo įvesti etatinį mokytojų apmokėjimą. Pirma, teigta, kad tokiu būdu siekiama padidinti atlyginimus mokytojams. Antra, motyvuota, jog ši tvarka leis apmokėti mokytojams įvairias veiklas.
Koks rezultatas? Pirma, atlyginimai padidėjo tik daliai mokytojų ir toli gražu ne tiek, kokie buvo lūkesčiai. Be to, atlyginimai būtų didėję, jei ir pagal ankstesnę jų skaičiavimo sistemą būtų buvę skirti tam suplanuoti pinigai. Antra, mokytojai, mokyklų vadovai iki šios dienos nesupranta, kokios veiklos yra jiems apmokamos. Dar blogiau: sukurta ideali terpė piktnaudžiavimas, „veiklų“ ir valandų prirašinėjimams.
Deja, bet ši reforma parodė švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės nekompetenciją. Šis ir kiti J. Petrauskienės sprendimai demonstruoja, kad ministrė neišmano mokyklos ir mokytojo darbo specifikos.
Verta suabejoti ir ministrės reputacija. Neseniai paaiškėjo, kad J. Petrauskienės vyro įmonė sėkmingai laimi Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžių įstaigų konkursus. O ministrės reakcija į tai – naivūs aiškinimai, kad nežinojo, jog su vyru apie tai nepasikalba. Dar linksmesnė premjero skirta „nuobauda“ – nurodymas dažniau pasikalbėti su savo vyru.
Švietimo ir mokslo ministrės reputacijos nepuošia ir tai, kad ji ir jos vadovaujama ministerija visiems mums svarbiais klausimai mažai diskutuoja su visuomene, švietimo bendruomene. Sprendimai priimami už uždarų durų. Tik neseniai paaiškėjo, kad ministerija siekia pakeisti bendrojo ugdymo programas. O tam reikalingi ekspertai, pasirodo, parinkti tyliai be jokio konkurso.
Tik užėmusi ministrės postą J. Petrauskienė priėmė sprendimą prailginti mokslo metus. Sprendimas gal ir geras, reikalingas (reikia siekti, kad ugdymo procesas tobulėtų, mokinių rezultatai gerėtų). Tačiau, ką daryti per tas papildomas dvi – tris mokslo metų savaites nepagalvota. Ministerija nepadarė nieko, kad ilgesniems mokslo metams būtų pritaikytos ir ugdymo programos.
Dėl sutrikdyto mokyklų darbo, sukelto chaoso, negebėjimo spręsti susikaupusias problemas švietime ministrė J. Petrauskienė turėtų atsistatydinti. Tačiau ministrė pareiškė to nedarysianti.
Seimo opozicijai neliko kito pasirinkimo, kaip inicijuoti Švietimo ir mokslo ministrei interpeliaciją ir ją atstatydinti.
Šis opozicijos žingsnis aiškiai parodys su kuo solidarizuojasi valdančiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: su mokytojais, su švietimo bendruomene, mokiniais ir tėvais, ar palaikys švietime chaosą keliančią ministrę.