Tokia ŽŪM pozicija yra tiesiog nesuprantama. Kas gali pakenkti ūkininkams? Ar tai, kad jie išreiškia savo valią ir reikalauja vienodos paramos su kitų valstybių žemdirbiais, o tuo pačiu ir lygių konkuravimo rinkoje galimybių? Ar tai, kad skirtingi išmokų dydžiai pavadinami diskriminacinės ES politikos požymiu? Ko tada vertos žemės ūkio ministro deklaracijos, kad jis supranta žemdirbių reikalavimus ir neketina daryti Briuseliui nuolaidų, jeigu jo viceministras ūkininkams į akis drebia visai kitus žodžius?

Susitikimai su žemdirbiais parodė, kad jiems nepriimtina dviveidiška ŽŪM pozicija. Žodžiais sakoma viena, o realūs veiksmai byloja visiškai kita. Nemažai kritikos susilaukė ir naujasis žemės mokesčio įstatymas, kuriam nebyliai pritarė ir ŽŪM. Žmonės be užuolankų klausė, ar ministrui neaišku, kad žemdirbių pajamos priklauso nuo žemės našumo, o ne nuo jos rinkos vertės. Priemiesčių žemė visuomet bus brangesnė, tačiau tose zonose ūkininkaujantys žmonės, tarkime, aplink Vilnių ar Trakų rajone, gauna santykinai mažesnes pajamas negu jų kolegos Marijampolės apskrityje. Taigi, rinkos vertė, kaip ataskaitos taškas gali būti taikomas komercinės paskirties sklypams, bet jokiu būdu ne žemės ūkio paskirties žemei.

Žemdirbiai protestuoja ir dėl nuolat griežtinamų aplinkosauginių reikalavimų ir įvairių draudimų. Daugelis ūkininkų, suprasdami būtinumą saugoti gamtą, pagrįstai klausia, kodėl aplinkosauginiai reikalavimai yra vienodi nedideliems ūkiams ir didiesiems, kur tarša tikrai daro didelę žalą. Kita vertus, įgyvendinti tuos aplinkosauginius reikalavimus smulkieji ūkininkai tiesiog nebeturi pinigų. Kone pusė jų pajamų gaunamų per tiesiogine išmokas nukeliauja kompensacijoms už brangstančią techniką, degalus, sėklas, statybines medžiagas. Antai elektros energijos kainos 2011 m., lyginant su 2005 m. padidėjo 39,2 proc., pašarų – 63,3 proc., mineralinių trąšų – 46,4 proc., sėklų – 37,2 proc., naftos produktų – 24,5 proc., statybinių medžiagų – 24,1 proc., veterinarijos išlaidų 26,5 proc.

Ūkininkai liejo nuoskaudą ir dėl Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) ir Ūkininkų sąjungos neveiklumo. Daugelis žmonių tiesiog piktinosi, kad šios organizacijos neatstovauja jų interesams. Raseiniuose buvo reikalaujama rengti visuotinį žemdirbių suvažiavimą ir ten aptarti visiems rūpimus dalykus. Buvo net siūloma organizuoti alternatyvią ūkininkų sąjungą, kuri realiai kovotų už žemdirbių teises ir interesus.

Prašų dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo rinkimo akcija dar kartą pademonstravo valdžios požiūrį į kaimą. Šis požiūris yra dviveidiškas ir išdavikiškas. Žmonėms į akis yra suokiama viena, o valdžios koridoriuose kalbama visai kas kita. Žemės ūkis nyksta akyse, mažėja pieno ir mėsos produktų, visuomet šlovinusių mūsų kraštą, gamyba. Auga žaliavos importas iš kitų valstybių. Negi susitaikysime su tokia padėtimi?

Parašus ketiname rinkti iki kovo pabaigos. Preliminariai vertiname, kad reikalavimus dėl tiesioginių išmokų pasirašys nemažiau 100 tūkst. žmonių. Niekas nedraudžia savo valią pareikšti ir miesto gyventojams, suprantantiems žemdirbių problemas.