Reikia pripažinti, kad Lietuvoje susiformavo ganėtinai galingi darbdavių lobistai, efektyviai atstovaujantys jų interesams. Tai užsienio bankams atstovaujantys bankų ekspertai ir kapitalo interesus ginantis, taip vadinamas, laisvosios rinkos institutas. Ne mažesnę įtaką daro ir pramoninkų konfederacija, verslo konfederacija, verslininkų darbdavių konfederacija, šilumos tiekėjų asociacija ir dar nežinia kiek neįvardintų lobistinių grupių. Visų jų interesas vienas – spausti valdžią priimti sprendimus gerinti verslo „sąlygas“, suprantama, dirbančiųjų sąskaita. Šia linkme, kapitalo naudai, padirbėjo visos iki valstiečių atėjimo buvusios vyriausybės.
Galima būtų paminėti tik keletą verslo „pagerinimų“. Vienas iš pirmųjų – įmonių įstatymų pakeitimai kontrolės mažinimo linkme, ypatingai finansinės kontrolės. Paminėtų lobistų pastangomis tiek civilinis kodeksas, tiek akcinių bendrovių įstatymas buvo taip iškastruoti, kad praktiškai audito kontrolės neliko. Pagal dabar galiojančius įstatymus auditorių pasiskiria kontrolinio paketo valdytojas, jam atlyginimą nustato taip pat jis. Maksimaliai sumažintos smulkių akcininkų teisės. Tai ar verta stebėtis, kad įmonėse klesti „vokelių“ kultūra. O juk įmonėse neapskaitytų grynųjų pinigų net teoriškai negalėtų būti. Bet, matyt, svarbiausia garsiai kalbėti apie kovą su šešėline ekonomika ir nieko nedaryti keičiant ydingus įstatymus. Be to, verslo sąlygų „gerinimui“ papildomai buvo sugalvota naujų įmonių formų, tokių kaip mažoji bendrija, kuri gali būti vadinama „maža“ turėdama milijardines apyvartas ir mokėdama nykstamai mažus mokesčius. Be to, absoliučiai nerizikuodama savo narių asmeniniu turtu.
Kitas „pagerinimas“ buvo lauktas šiek tiek ilgiau. Tai nenumaldomas darbdavių noras atleisti darbuotojus, kad ir išdirbusius daugelį metų, su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Vykdant šį norą nepralenkiami buvo darbo socialdemokratai su buvusiu premjeru priešakyje. Galutinį tašką padėjo valstiečiai, priimdami darbdaviams palankų darbo kodeksą, nors žadėjo priešingai. Regis, perimamumas veikia.
Demagogijos viršūne galima pavadinti valstiečių vyriausybėje vykstančius debatus, iš kur gauti papildomų pinigų. Vėl kalbama apie automobilių mokestį, apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Šie mokesčiai paliestų didžiausius visuomenės sluoksnius, dar mokančius mokesčius. Apie pelno mokestį tylima. Nesileidžiant į detalesnes diskusijas, kas tai yra pelnas, o po mokesčių – ir grynasis pelnas, galima priminti, kad tai ne darbuotojo, o darbdavio derlius, kurio dydžiu darbdavys ir suinteresuotas. Ne kitų, o tų pačių lobistų pastangomis Lietuvoje pelno mokesčio tarifas beveik pats mažiausias Europos Sąjungoje: tik 15 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis – apie 24 proc. Atitinkamai ir įplaukos į biudžetą ganėtinai mažos.
Gal būtų naudinga prisiminti šio mokesčio įplaukas į Lietuvos biudžetus ankstesniais metais. Dešimt metų atgal, 2008 metais, pelno mokesčio buvo surinkta 839 milijonai eurų, o 2018 metais planuojama surinkti tik 698 milijonus eurų. Tai kam atstovauja Karbauskio valstiečiai – bankams, farmacijos bendrovėms, degalų kompanijoms, prekybos tinklams, draudikams, tai yra visiems tiems, kurie gauna gerus pelnus, ar tiems Lietuvos žmonėms, kurie už juos balsavo ir nuo kurių dar planuojama atimti. O juk grąžinus pelno mokesčio tarifą iki 20 proc. papildomai ir visiškai neskausmingai būtų galima surinkti virš 200 milijonų eurų, kurių labai trūksta ne tik medikams, bet ir kitoms biudžetinėms reikmėms. Labai garsiai kalbama ir apie tai, kad Lietuvoje patys didžiausi verslo mokesčiai Europoje, tik užmirštama pažymėti kad Belgijoje pajamų mokestis 53,8 proc., o pelno mokestis 34 proc., Danijoje atitinkamai 55,6 ir 25 proc., Vokietijoje – 47,5 ir 30,2 proc., Lenkijoje – 32 ir 19 proc., jau nekalbant apie Prancūziją ar Italiją, o Lietuvoje gi 15 ir 15 proc. Yra dar toks mokesčių naštos rodiklis, kuris 2015 m. (Eurostat 2013 m. skaičiai) procentais nuo BVP Belgijoje buvo 50,5, Vokietijoje 43,4, Prancūzijoje 51,4, Lenkijoje 37,1 Latvijoje 36, Lietuvoje gi 31,9.
Ne pelno ir pajamų mokesčiai sąlygoja investicijų atėjimą. Didžiausią reikšmę turi darbo jėgos išsilavinimas, rinkų produkcijai pasiekiamumas, kelių, inžinerinių tinklų, oro transporto, ryšių infrastruktūros lygis. Į tai turėtų būti nukreipti valstiečių „profesionalų“ vyriausybės pagrindiniai darbai. Na, bet jie turi, matomai, kitą nuomonę. Jų pagrindiniai darbai – sugriauti tai, kas dar gerai funkcionuoja, sugriauti geležinkelių, miškų, kelių įmones, privatizuoti energetiką ir kitas strategines valstybės įmones. Žodžiu, padirbėti iš peties. Tiesa, užmirštant rinkimuose duotus pažadus.
Vienas Kremliaus vadovų savo laiku sakė taip: bus Lietuva, bet be lietuvių. Jam savo planų įgyvendinti nepavyko. Regis, šitą viziją gali įgyvendinti lietuviai savo rankomis. Tęsiant tokią valdančiųjų politiką tai gali pavykti. Tiesa, kuriasi nauji sąjūdžiai gydytojų, miškų. Gal bus dar daugiau. Gal privers valdančiuosius atsikvošėti ir pradėti dirbti ne vien kapitalo naudai.