„Negi klimato atšilimas yra blogai?“ – klausia į susitikimą atėjęs ūkininkas. „Šiltesnis klimatas – geresnis derlius. Dar, žiūrėk, keletas tokių šiltėjimo metų ir greta rapsų pradėsiu domėtis ES parama citrinų augintojams“, – traukia jis mane per dantį.
Tiesa, paklaustas, kaip sekėsi per pastarųjų pavasarių potvynius ir vasarų sausras, šaipusis ūkininkas iš karto paniūra. Ir iš tiesų – Lietuvoje, kaip niekur kitur, gerai matome, kad tai, kas vis rečiau vadinama „klimato atšilimu“ (angl. global warming) ar klimato kaita (angl. climate change), jau reiktų pradėti vadinti amerikiečių klimatologės Hunter Levins pasiūlytu terminu „climate weirdening“, kas lietuviškai reikštų „klimato keistėjimą“ ir tapimą vis mažiau prognozuojamu. Ūkininkai mielai pateiks gausybę įrodymų to, ką kaskart aiškina pažįstamas klimatologas – orai tampa vis mažiau nuspėjami, o gamtos stichijos siautėjimai – vis aršesni.
Žinoma, galima užsimerkti ir kartu su į dabartinės Europos komisaro, atsakingo už klimato priemones bei energetiką, postą liberalų ir krikdemų prastumtu naftos milijonierium ir Panamos dokumentų skandalo herojumi Migeliu Ariasu Canete aiškinti, jog klimato kaita vyksta natūraliai ir žmogaus veikla čia niekuo dėta.
Visgi, pasidavę tokiam aiškinimui, netrukus pastebėsime, jog dėl kylančio jūros lygio tuoj nebeturėsime ne tik Palangos paplūdimių, bet ir jūros uostą turėsime perkelti iš užsemtos Klaipėdos bent jau į pajūryje atsidursiančią, šiuo metu keliomis dešimtis metrų aukščiau esančią, Kretingą. Matėme labai rimtus įrodymus, jog būtent Lietuva yra ta ES valstybė narė, kurioje labiausiai jaučiami globalūs klimato pokyčiai ir kuri nuo jų netrukus labiausiai kentės.
Prašymai pagelbėti nuo sausrų ir potvynių nukentėjusiems ūkininkams – tik ledkalnio viršūnė. Netrukus klimato keistėjimo sąlygojami kataklizmai taps nacionalinio saugumo klausimu. Turėsime spręsti, kaip padėti potvynių iš namų išgintiems žmonėms, dėl sausrų pragyvenimo šaltinio netekusiems ūkininkams ar kaip iš jūros atsikovoti Lietuvos Respublikos teritoriją.
Taip, klimatas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tačiau tam, kad tai suvoktume, turime išeiti už tradicinių nacionalinio saugumo suvokimo ribų. Per keletą metų LVŽS Vyriausybė padarė daug tam, kad užtikrintume šalies saugumą nuo karinių grėsmių iš užsienio. Visgi, šarvuočiai ir haubicos ar net NATO sąjungininkai yra bejėgiai prieš gamtos jėgas. Net ir tuo atveju, jei kitoje Lietuvos Vyriausybėje dominuos gynybos klausimus tradiciškai ignoruojantys kairieji ar tik skambiais žodžiais kariuomenę stiprinantys dešinieji, mes turime peržengti tradicinio saugumo suvokimo ribas ir realiai stiprinti mūsų šalies atsparumą naujai XXI amžiaus grėsmei – neprognozuojamiems klimato pokyčiams.
Oro masės ignoruoja valstybių sienas. Tą patį daro ir vandenynų tarša. Todėl, norint sėkmingai kovoti su jų sukeliamomis grėsmėmis, reikia išties globalių sprendimų.
ES daug daro tam, kad aplinka taptų švaresnė, o gamtiniai ištekliai būtų naudojami taupiau. Daro, tačiau tos pastangos yra daugiausiai koncentruotos ES teritorijoje. Net ir mano partijos kolega Bronis Ropė, rengęs ES plastiko strategiją, susidūrė su daug nesupratimo, kai siūlė, jog ES taikomos aplinkosauginės priemonės turi tapti globaliomis, kad ES skatintų ekologijos klausimų sprendimą visame pasaulyje.
Juk ne paslaptis, kad didžioji plastiko dalis į jūras patenka iš Azijos, Afrikos šalių. Ne paslaptis ir kad didžioji anglies dvideginio dalis yra išmetama ne Europoje. Ir būtent ES turi nekarinę galią, kuria gali įtikinti kitas šalis imtis vienokių ar kitokių sprendimų.
Kuo greičiau įtikinsime, įkalbėsime ar net priversime atsisakyti plastiko net ir tolimas šalis, tuo greičiau išnyks „plastiko salos“ vandenynuose. Kuo greičiau įtikinsime, įkalbėsime ar net priversime atsisakyti iškastinio kuro naudojimo net ir tolimas šalis, tuo greičiau rasime atsaką į kylančių vandenynų ir neprognozuojamo oro iššūkius. Nereikia didelių geopolitinių įžvalgų ir tam, jog suvoktume, kad kuo greičiau Žemėje nustosime naudoti vidaus degimo variklius, tuo greičiau išsispręs daug dabarties problemų, tokių kaip karai dėl naftos ar diktatoriškų, žmogaus teises pažeidinėjančių ir iš angliavandenilio eksporto gyvenančių režimų egzistavimas.
Ekologija turi tapti ES išorės santykių dalimi. Prieš keletą dešimtmečių ES įtvirtino nuostatą, jog valstybių, kuriose nesilaikoma žmogaus teisių ir kur engiami darbuotojai, produkcijai gali būti taikomi įvairūs patekimo į ES rinką apribojimai. Tai suveikė ir darbuotojų teisių klausimai daugeliu atvejų pajudėjo iš vietos, tiesa, ne tiek daug, kiek norėtųsi. Atėjo metas numatyti panašius apribojimus ir toms šalims, kuriose beatodairiškai teršiama aplinka.
Deja, šiuos klausimus kelia tik LVŽS ir Europos Žalieji. Šios politinės jėgos siūlo darnios ekonomikos plėtros koncepciją, spartų perėjimą prie atsinaujinančių energijos išteklių. LVŽS ir Europos Žalieji siūlo ir nacionalinio saugumo viziją, paremtą ne vien kariuomenės dydžiais ar jos dalinių dislokavimo terminais, bet ir valstybių narių bei visos ES gebėjimu apsaugoti savo piliečius nuo klimato nestabilumo sąlygojamų katastrofų ir išvengti tokių katastrofų kilimo ateityje.
Gegužės 26 d. balsuodami piliečiai rinksis ir savo ateities klimatą. Vienoje pasirinkimo pusėje – tolimesnis „klimato keistėjimas“, šiltos žiemos ir nenuspėjami pavasariai, atliekas rūšiuojanti bei energetiškai „žalėjanti“ Europa ir atliekas į vandenynus masiškai verčianti likusi didžioji pasaulio dalis. Kitoje – darnesnė Europos ir viso pasaulio ateitis, darnesnė tarptautinė politika, aplinkosauga, kaip tarptautinių santykių prioritetas ir jūros nenuplauti Palangos pliažai.
Balsuojantys už sąrašą Nr. 2 ar jo partnerius kitose ES valstybėse narėse, renkasi antrąjį ateities scenarijų.