Kai po 2008 m. Seimo rinkimų socialdemokratai tapo opozicine partija, konservatoriai užsimojo AB Turto banko vadovu paskirti savo žmogų. Seimo konservatorių frakcijos vadovas Jurgis Razma įregistravo net 7 įstatymų pakeitimus, kuriais buvo siūloma pakeisti Turto banko funkcijas, jo valdymą ir net banką likviduoti ir taip atsikratyti konservatoriams neįtinkančiu vadovu. Seimas tokiems pasiūlymams nepritarė.
Tada, politiniais tikslais siekdamas vadovo kaitos, J. Razma du kartus 2008 ir 2009 m. raštu kreipėsi į Vyriausybę ir Premjerą dėl Turto banko stasuso pakeitimo, o skunde nurodė tariamus pažeidimus, akcentuodamas vadovo priklausymą socialdemokratų partijai. Finansų ministerijos komisija atlikusi patikrinimą jokių pažeidimų nenustatė.
Pažymėtina tai, kad 2010 m. liepos 4 d. Seime svarstant valstybės turto panaudojimo klausimą, finansų ministrė I. Šimonytė plenariniame posėdyje aiškino: „Aš nenoriu vertinti Turto banko vadovo. Jeigu tai yra įstaiga, kuri pavaldi Finansų ministerijai, ir mes kartu dirbame, vadinasi, aš jokių problemų tikrai nematau.“
Tačiau tai nepatiko konservatoriams ir jau kitą mėnesį I. Šimonytė savo įsakymu nurodo Stebėtojų tarybos pirmininkui, viceministrui A. Vitkauskui spręsti klausimą dėl banko vadovo likimo. Tai I. Šimonytės pasirinktas ir proteguotas viceministras, kuris buvo papuolęs į teisėsaugos akiratį, kai STT tiriant Pravieniškių pataisos namų kalinių išnaudojimo skandalą, išaiškino, kad nuteistieji perdengė A. Vitkausko motinos namo, stovinčio Kaišiadorių rajone, stogą. Jis pats negalėjo paaiškinti, kaip ant jo motinos namo stogo atsidūrė neteisėtai atvežti kaliniai, nors kalėjimo direktorių J. Raudeliūną ir jo pavaduotoją V. Pitkauską gerai pažinojo, dažnai susitikdavo ir darbo reikalus spresdavo.
Vykdydamas I. Šimonytės pavedimą, A. Vitkauskas, apeliuodamas į politinį sprendimą, pasiūlė banko vadovui pasitraukti iš pareigų pačiam. Tačiau šis, neįžvelgęs jokios savo kaltės ar pagrįstų motyvų, su tuo nesutiko. Jam buvo pagrasinta, jei nesitrauks savo noru, kaltė bus surasta.
Taip ir buvo padaryta. Nauju įmonės vadovu buvo paskirtas konservatoriaus ūkio ministro D. Kreivio buvęs pavaduotojas Arnoldas Burkovskis. Akivaizdu, kad buvęs vadovas buvo atšauktas iš pareigų ne už blogą darbą. Finansiniai rezultatai Turto banke pastoviai buvo geri. Stebėtojų taryba (2010-08-03 nutarimu Nr. P-6-2) likus mažiau kaip mėnesiui iki jo atšaukimo, atsižvelgus į įmonės ūkinės-finansinės veiklos rezultatus, jam paskyrė 80 proc. dydžio priedą prie atlyginimo. Finansų ministerijos kolegija teigiamai vertindavo jo darbą ir kasmet pritardavo jo veiklos ataskaitai. Taigi akcininkas (valstybė) jo veikla buvo patenkinta.
Iš pareigų jis buvo atšauktas dėl to, kad pasirašė su profsąjungine organizacija kolektyvinę sutartį. Prisilaikant visų teisės aktų reikalavimų, bei procedūrų 2010-03-09 buvo sudaryta kolektyvinė sutartis. Apie tai buvo informuotas Turto banko stebėtojų tarybos pirmininkas, finansų viceministras A. Vitkauskas, o raštu su lydraščiu sutartis Finansų ministerijai pateikta 2010-05-10, bet jokių pavojų banko interesams nebuvo įžvelgta, pastabų ar pasiūlymų nepateikta, nepasiūlyta pakeisti kolektyvinės sutarties sąlygas, ar ją nutraukti.
Atleidžiant vadovą iš pareigų vienintelis argumentas buvo tai, kad apie ketinimą pasirašyti kolektyvinę sutartį turėjo būti suderinta su Turto banko valdyba ar Stebėtojų taryba, ar Finansų ministerija.
Nors tokio derinimo teisės aktai nenumatė ir nenustatytas teisinis reglamentavimas, bet apie ketinimą pasirašyti kolektyvinę sutartį buvo informuotas Stebėtojų tarybos pirmininkas, finansų viceministras A. Vitkauskas. Jo nuomone, tai buvo Turto banko vidaus darbo santykiams skirtas dokumentas ir nepageidavo jos teikti derinimui. Tuo labiau, kad Turto bankas buvo ne biudžetinė įmonė ir jokių lėšų iš biudžeto negaudavo, savo lėšas įmonė užsidirbdavo pati pagal sutartis už suteiktas paslaugas.
Buvę Turto banko stebėtojų tarybos nariai, aplinkos viceministras Ramūnas Kalvaitis ir Finansų ministerijos skyriaus vedėja Diana Vaitiekūnienė raštu yra patvirtinę, jog Stebėtojų tarybos nariai 2010 metų pradžioje buvo informuoti apie ketinimą sudaryti Turto banko administracijos ir darbuotojų kolektyvo, atstovaujamo profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį ir tam netrukdė, nes buvo laikomasi bendros narių nuostatos skatinti socialinį dialogą.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija raštu paaiškino, kad darbo santykiuose skatinama socialinė partnerystė, kurios viena iš formų – laisvos kolektyvinės derybos (DK 40 str. 2 d. 1 p.). Konfederacija pabrėžė, kad įmonės vadovui taikytos poveikio priemonės už kolektyvinių derybų teisės įgyvendinimą pažeidžia tarptautinių teisės aktų – Tarptautinės darbo organizacijos Konvenciją Nr. 98, kurią Lietuva ratifikavo 1995 metais ir Europos socialinės chartijos 6 str. 2 d. nuostatas.
Be to, paaiškėjo, jog tai pirmas atvejis Europos sąjungos šalių teisinėje praktikoje, kai valstybinės įmonės vadovas baudžiamas už bendradarbiavimą su profsąjungomis. Atkreiptas dėmesys, kad Turto bankas yra valstybės įmonė, todėl valstybė, paneigdama pamatinę kolektyvinių derybų teisę neleidžia tikėtis, kad ji bus gerbiama ir vykdoma privačių darbdavių.
Siekiant pateisinti sprendimą dėl vadovo atleidimo, buvo pasitelktos net sąmokslo teorijos. Viena iš jų 2011-01-07 buvo pateikta Vilniaus apylinkės teismui civilinėje byloje, kurioje absurdiškai teigiama, kad įmonės vadovas savo veiksmais darė žalą bendrovei, profsąjunginė organizacija, taip pat visi septyni teisininkai kenkė bendrovei ir visi kartu sąmoningai veikė iš vien prieš banko interesus. Stalino laikais už tokius pareikštus kaltinimus visi būtų sušaudyti. I. Šimonytės laikais sankcijos buvo kiek švelnesnės. Pagrindinė užduotis, pakeisti vadovą ir pastatyti konservatorių atstovą, buvo įvykdyta, bet žymiai liūdnesnės buvo kitos pasekmės.
I. Šimonytei vadovaujant Finansų ministerijai, jai pavaldžioje valstybinėje įmonėje, Turto banko administracijos ir dirbančiųjų dialogas buvo užgniaužtas. Kolektyvinė sutartis nustojo galioti, darbuotojų profesinė organizacija likviduota, o demokratijos pažangai bei visuomenės vystymuisi suduotas skaudus smūgis. Po rinkimų I. Šimonytei netekus finansų ministrės pareigų, šalies prezidentės dekretu ji buvo paskirta Lietuvos banko valdybos nare su 6269 Eur. atlyginimu, dvigubai didesniu, negu gaudavo būdama finansų ministre. A. Vitkauskas, figuruojantis byloje, kuri dabar nagrinėjama teisme dėl kalinių išnaudojimo, galimai ne be I. Šimonytės ir šalies prezidentės pastangų, dėl šventos ramybės, išsiūstas į Londoną, atstovauti Lietuvai Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke.