Lietuvos išminčiai sakydavo: yra kaimas – yra valstybė. Kaimas - tai mūsų tautos tradicijų tęsėjas, džiaugiuosi, kad ir šiandien lietuvybė, jos tradicijos, puoselėjamos miesteliuose bei kaimuose. Greta skurdo, atskirties, vis dar rusena kultūros, švietimo židiniai, deja, Vyriausybė su tuo visiškai nesusijusi, nes valdantieji tik popieriuje deklaruoja dėmesį regionams.
Popierinė pagalba regionams
Lietuvos valstybės kontrolė prieš dvejus metus pranešė, kad „šalies regioninė politika turėtų būti labiau orientuota į gyvenimo lygio kėlimą provincijoje ir socialinės atskirties mažinimą tarp didžiųjų miestų ir kaimo gyventojų“. Žodžiai taip ir liko popieriuje. Dar įdomiau tai, kad viešai deklaruojama, jog įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva ėmė aktyviau skatinti tolygią regionų plėtrą bei mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų. Tačiau akivaizdu, kad vyko atvirkštinis procesas ir atotrūkis tarp didmiesčių ir provincijos toks didelis, kad tik nemąstantis to gali nematyti.
Dar 2005 metais patvirtinta Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strategija. Joje išskirtų regionų plėtrai iš ES paramos 2007 – 2013 m. laikotarpiui buvo numatyta skirti 415 mln. litų. Alytiškiai, marijampoliečiai, tauragiškiai, telšiškiai, uteniškiai, mažeikiškiai, visaginiečiai – ar jūsų regionus pasiekė bent dalis šių lėšų?!
Kol mistiniai milijonai sklando ore, regionuose, kitaip tariant, Lietuvos provincijoje, gyvenantys žmonės masiškai emigruoja. Miesteliai, kaimai tuštėja, nes jų gyventojai neturi galimybių dirbti ir užsidirbti. Įvairių apklausų duomenimis, kaip aktualiausia Lietuvos kaimo problema įvardijama nedarbas. Dažniausiai žmonės neturi jokio pasirinkimo ir susitaiko su tuo, kad teks gyventi iš pašalpų arba emigruoja. Kitos išeities jie neturi, juk norint pradėti savo verslą, atsistoti ant kojų, būtina ir finansinė injekcija.
Jaunieji ūkininkai - užribyje
Politikai, eidami į rinkimus, graudžiai verkia, kad tuštėja Lietuvos kaimas, jaunimas išvažiuoja, kaime vis daugėja tuščių negyvenamų sodybų. Tikrai negalime girtis, kad kaimas tapo patrauklesnis gyventi. Nors kaime dar gyvena 33 proc. žmonių, iš jų 23 procentus jau sudaro pensininkai, o jaunimo nuo 25 iki 35 metų likę tik 15 proc. Tenka apgailestauti, kad tik nedidelė dalis jaunimo perima tėvų ūkius ir ūkininkauja. Tačiau jiems nelengva - reikia lėšų naujai technikai, pastatų rekonstrukcijai. Išseko jauniesiems ūkininkams skirtos įsikūrimo lėšos, kurios jau įsisavintos 97 procentais. Tai rodo, kad ES paramos lėšos nebuvo tinkamai suplanuotos ir laiku kryptingai neperskirstytos. Lietuvoje jaunuosius ūkininkus varžo gausybė įvairiausių apribojimų, tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl jie nesikuria taip sparčiai kaip kitose šalyse.
ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, iki 35 metų amžiaus grupėje (pagal bendrą šalies ūkių skaičių) jaunųjų ūkininkų Lietuvoje yra tik 4,2, o kaimyninėse šalyse kur kas daugiau: Latvijoje – 7,2, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 12,3 proc. Akivaizdu, kad atsiliekame ir šią situaciją būtina taisyti.
Ūkininkauti pasiryžusiam jaunam žmogui pirmiausiai reikia žemės. Šioje srityje nerimą kelią Vyriausybės noras kuo sparčiau privatizuoti visą valstybinę žemę. Jau ir taip jaunasis ūkininkas susiduria su sunkumais pirkti valstybinę žemę, o ar negalėtų jis ilgesnį laiką ją nuomoti iš valstybės ir gauti paramą? Jauniesiems ūkininkams reikia ir atskiros finansavimo bei kreditavimo sistemos, kad galėtų lengvatinėmis sąlygomis gauti kreditą, reikia didinti naujų ūkių įkūrimo paramą. Aišku, kol Lietuvoje bus mokamos vienos mažiausių Europoje tiesioginių išmokų, nedaug jaunųjų ūkininkų norės užsiimti žemės ūkiu, o ir toliau važiuos dirbti į užsienį. Verslas, galintis įpūsti gyvybės regionams ir sulaikyti nenutrūkstamą emigracijos srautą, vis dar traukiasi iš miestelių ir kaimų. Jauni žmonės, specialistai, visiškai nėra suinteresuoti dirbti bei gyventi kaimuose ar miesteliuose. Jei viskas ir toliau vyks šitokiais tempais, Lietuvoje liks tik didmiesčiai.
Miesteliuose šiek tiek gerėja infrastruktūra, tačiau ir toliau išlieka vidūkinių kelių problema, beveik visi šachtiniai šuliniai užteršti nitratais, mažėja kaimo ambulatorijų, pradinių mokyklų, bibliotekų skaičius. Lietingi metai išryškino melioracijos problemas, patvinsta ištisi laukų masyvai, melioracijos grioviai jau apaugę krūmais. Žmonės palikti likimo valiai, nes Vyriausybei jų problemos neatrodo svarbios.
Vyriausybė, prisidengdama tauriais siekiais Lietuvos regionų nepasigailėjo. Švietimo, medicinos, kultūros įstaigos tapo miestų, centrų prerogatyva. Įdomiai valdantieji suvokia miestelių ir kaimų gyventojų gyvenimo kokybės gerinimą. Ar pagerėjo jis kaimo vaikams, priverstiems keltis sulig tamsa, kad spėtų nuvykti į mokymo įstaigą, esančią už daugelio kilometrų, ar pagerėjo jis ligos prispaustiems žmonėms, kurie priversti laukti pagalbos, o jei nepasiseka – ir nesulaukia jos?
Neteisingų sprendimų pasekmės
Tam, kad žmonės nebėgtų iš regionų į didmiesčius ar užsienį, reikia suteikti galimybę jiems dirbti ir užsidirbti bei keisti valdžios požiūrį į regionus. Tačiau tai neįmanoma, kol verslas nebus suinteresuotas atsigręžti į kaimus bei miestelius. O vien pažadais bei kalbomis verslas tikrai nebus sotus, todėl ir nyksta Lietuvos regionai, todėl ir bėga iš jų žmonės.
Verslininkai nesuinteresuoti kurti ir plėtoti verslo regionuose, nes jiems nesudarytas palankus investicinis klimatas. Siekiant pritraukti verslą į regionus reikia ne tik taikyti jam mokesčių lengvatas (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto), bet valstybė turi padėti sukurti tinkamą infrastruktūrą: padėti nutiesti privažiavimo keliusč elektros linijas ir kitas komunikacines sistemas. Tai liečia naujų Laisvų ekonominių zonų (LEZ) kūrimą, ypač kaimo vietovėse. Nerimą kelią tai, kad jau kuriant naujus LEZ prasideda ginčai ir nesutarimai. Štai Seimas praėjusių metų pabaigoje buvo nutaręs, jog tiek Kėdainių, tiek Panevėžio LEZ valdymo bendrovėmis gali būti valstybės arba savivaldybės institucijos ar įmonės, arba viešoji įstaiga. Prezidentė vetavo teikiamą įstatymą ir Seimui teko prezidentės veto paremti ir dabar Kėdainių ir Panevėžio LEZ valdymo bendrove gali būti akcinė arba uždaroji akcinė bendrovė.
LEZ kūrimas yra gera idėja, tačiau stambus investuotojai stengiasi kurti įmones prie miestų. Kai buvo svarstoma "Pienas LT“ pieno perdirbimo įmonės galima statybos vieta, siūlymus pateikė Kėdainių, Panevėžio ir kitų rajonų savivaldybės. Tačiau buvo apsispręsta įmonę statyti prie Kauno, patogesnėje vietoje arčiau žmogiškųjų išteklių ir didesnių miestų bei magistralinių kelių. Tai reiškia, kad siekiant pritraukti į kaimo vietoves investuotojus reikia daugiau valstybės paramos kuriant infrastruktūrą, lanksčiau taikant mokestines lengvatas.
ES bendroji žemės ūkio politika, siekiant mažinti žemės ūkio gamybą, apsodinti žemes mišku, privalomai palikti pūdymais dalį žemės, skatinimas pasitraukti iš aktyvios žemės ūkio gamybos bei mokėti išmokas, tiems kurie nedirba žemės, sudarė prielaidas žemės ūkio gamybos nuosmukiui. Jau išmokėta per 4 mlrd. Lt. iš visų skirtų 7,9 mlrd. litų Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos paramos lėšų. Tačiau vietoje laukiamo žemės ūkio gamybos kilimo matome priešingą rezultatą. Nuo 1990 metų gyvulių skaičius sumažėjo trečdaliu. Vien per paskutiniuosius 3 metus praradome 100 tūkst. galvijų, 68 tūkst. karvių. Prieš 12 metų Lietuvoje buvo laikoma virš milijono kiaulių, dabar jų teturime vos 0,5 mln.
Pasekmės - akivaizdžios. Mažėja mėsos gamyba, Lietuvos pieno perdirbimo pramonė priversta žaliavinį pieną importuoti iš kaimyninių valstybių. 2011 m. iš Latvijos, Lenkijos ir Estijos supirkta 294 tūkst. t. pieno, tai sudaro 22 proc. viso Lietuvoje supirkto pieno. Negana to, kasmet į užsienį išvežama 130 - 140 tūkst. veršelių, beveik pusė visų atvestų jauniklių. Likusių nepakanka atnaujinti dėl ligų išbrokuotas pieninių karvių bandas. Apgailėtina padėtis ir mėsinėje galvijininkystėje. Lėšos įsisavintos didelės, tačiau galutinis rezultatas gana kuklus. Tai ženklia dalimi atsitiko dėl to, kad Lietuvoje nėra sukurtos ilgalaikės žemės ūkio sektoriaus plėtros strategijos ir nuolatinių prioritetų. Tai iliustruoja ir Lietuvos virsmas javų ir rapsų auginimo kraštu, kai tuo tarpu racionaliausia šalyje vystyti pienininkystę ir galvijininkystę, tinkamai pertvarkius veislininkystę.
Dėl Vyriausybės veiksmų kenčia ir mūsų vartotojai. Žmonės maistui pirkti išleidžia apie 40 proc. savo atlyginimo, vien mėsai jie skiria 26 proc. gautų pajamų. Geros kokybės jautiena parduotuvėje kainuoja 40 litų, iš kurių pirkėjui reikia 8 litus palikti valstybei. Tokia produkcija toli gražu įperkama ne kiekvienam Lietuvos piliečiui. Neapgalvotas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo padidinimas mėsai ir kitiems produktams nuo 5 iki 21proc. privedė prie to, kad Lietuvos gyventojai važiuoja apsipirkti į Lenkiją ir ten palieka apie 1 mlrd. litų per metus, pigiau pirkdami maisto produktus. Šioje šalyje maisto produktams galioja 9 proc. PVM mokestis. Mūsiškiai išsigudrino net gyvas kiaules vežti skersti į Lenkija, o skerdiena grįžta į Lietuvos turgus, taip išvengiant PVM mokėjimo. Be to, didžiuliai kiekiai pigios kaimynų produkcijos įvežami nelegaliai ir parduodami turguje.
Jau senai laikas būtiniausiems maisto produktams taikyti lengvatinį 5proc. PVM tarifą. Pirmieji žingsniai žengti. Kaimo reikalų komitetas vienbalsiai pritarė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio papildymo įstatymo Nr. XIP-4173(2) projektui, kuriuo siūloma nustatyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą mėsai ir pienui. Tačiau ar valdančioji dauguma palaikys šį projektą ir pasistengs 16 proc. atpiginti savo gyventojams tokius būtinus jų mitybai produktus, dar pamatysime.