aA
Prisipažinsiu, kad pirmąkart išgirdęs iš vieno disputo dalyvio mūsų politikos kaip žagareiviškos apibūdinimą, buvau kiek nustebintas. Negi mes iš tikrųjų atžagareiviai, taigi einame atgal? Sulaukiau gana paprasto tokio mūsų politikos pavadinimo pagrindimo. Ne, mes neiname atgal, mes tik žiūrime atgal ir daugiausia atgal. Praeitis yra mūsų stiprybės aruodas, bet jis yra neišsenkantis tik tuo atveju, jeigu iš jo mes semiame nuolatos ir nieko daugiau nenorime matyti.
J.Karosas. Rusijos link, bet atbulomis
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Tai, kad mes neužmirštame savo istorijos, be abejo, daro mums garbę. Tačiau bėda ta, kad šios mūsų didybės romantinės paieškos nepalieka nei noro, nei laiko matyti savo ateitį ir dirbti jos labui. Atsigręžę praeitin, į priekį galime eiti jau tik atbuli, tarsi nenoromis. O tai yra nepatogus ir nelabai spartus ėjimo ateitin būdas.

Nesiimdamas spręsti, kokia dalis tiesos yra tokiame mūsų politikos apibrėžime, vis dėlto negaliu nesutikti, kad ta dalis pasidaro gana didelė ir daugmaž akivaizdi, kai tik mes pradedame kalbėti apie mūsų užsienio politiką, ypač apie santykius su mūsų rytiniu kaimynu, Rusija. Užsienio politika apskritai yra gerokai specifiška politikos rūšis. Į du šios specifikos požymius čia ir reikėtų atkreipti dėmesį. Pirmasis iš jų plaukia iš pačios užsienio politikos prigimties, antrasis yra daugiau tėvyninis, mūsiškis.

Užsienio politikoje valstybė gina bendruosius savo interesus, čia ji yra apskritai vientisas subjektas, todėl vidiniai jos reikalai, partiniai nesutarimai ir kova dėl valdžios yra nustelbti ir pasitraukia į šalutinį planą. Antai apie JAV, pretenduojančių būti dabartinės demokratijos bastionu, užsienio politiką paprastai sakoma, kad ji yra respublikoniškai demokratiška arba demokratiškai respublikoniška, taigi nesvarbu, kuri partija ten valdžioje, užsienio politika daugmaž yra ta pati, nes vienintelis tikrasis jos orientyras – Amerikos saugumas ir galybė. Net ir tais atvejais (kaip kad dabar), kai deklaruojamas gairių keitimas, jis prasideda nuo įvairių detalių ir niuansų, yra lėtas ir daugiareikšmis.

Atrodo, kad šiuo požiūriu mūsų valstybės pastarųjų metų užsienio politika atitinka aukštus demokratijos standartus. Juk iš tikrųjų dominuojanti mūsų užsienio politikos kryptis lig šiol beveik nepriklausė nuo tų partijų, kurios turėjo daugiau įtakos vidaus politikoje. Dar daugiau, jeigu jau kalbame apie kairiųjų politikų ir dešiniųjų politikų valdymo laikotarpius, tai galime konstatuoti įdomų jų bendradarbiavimą. Juk kiek anksčiau, būdami valdžioje, kairieji iš esmės vykdė tokią užsienio politiką, apie kokią buvo linkę kalbėti dešinieji. Ir pratęskime: dabar, turėdami valdžią, dešinieji mėgina vykdyti tokią politiką, apie kurią daugiau tylomis buvo linkę kalbėti kairieji. Keletas pastabų apie dešiniųjų patiriamus tokių savo pastangų siurprizus – kiek vėliau.

Tai, kad mes neužmirštame savo istorijos, be abejo, daro mums garbę. Tačiau bėda ta, kad šios mūsų didybės romantinės paieškos nepalieka nei noro, nei laiko matyti savo ateitį ir dirbti jos labui.
Justinas Karosas

Toks politinių partijų sutarimas būtų tiktai sveikintinas, jeigu čia neįsipintų kitas ir jau visiškai kitoks mūsų užsienio politikos savitumas. Prasideda jis nuo minėto žodžių ir veiksmų atitrūkimo, dėl kurio kalbėjimas ir tik kalbėjimas ima išstumti darbus ir užimti jų vietą. O jeigu mes kalbame apie santykius su Rusija, tai baigiasi jis gana aiškiai išreikšta antipolitine nuostata, antipolitine ta prasme, kad politika pamažu liaujasi buvusi praktiniais valstybės veiksmais ir vis labiau traukiasi į ideologinių užkeikimų sritį. Ir tokia nuostata visiškai nėra atsitiktinė. Kai kurios politikos sritys tiesiai įvardijamos kaip pavojingas ir todėl vengtinas užsiėmimas.

Politinius Lietuvos ir Rusijos santykius dabar gana intensyviai svarsto ir mūsų publicistai, ir mūsų politikai. Aštriausias ginčas išsikristalizavo pirmiausia tarp vadinamųjų vertybininkų ir pragmatikų, nes vieni Lietuvos politiką orientuoja į vertybes, kiti – į interesus. Pirmieji savo poziciją pateikia kaip aukštesnę, idealistinę, dorovišką, nes ji iškylanti virš naudos, ypač materialinės naudos. Sutikime su tais, kurie mano, kad toks sąvokų definicijomis grindžiamas ginčas filosofiškai galėtų būti įdomus, bet kaip politinis ginčas jis yra kiek scholastiškas ir nelabai prasmingas.

Tačiau klysta tie, kurie nemato (arba nenori matyti) daug paprastesnės ir gana akivaizdžios šio ginčo esmės ir prasmės, dėl kurių jis tampa ištisai ideologiškas ir psichologiškai kompleksuotas. Juk „vertybinės“ politikos esmė – ne tai, ką ji deklaruoja, o tai, ką imasi paslėpti.

Ideologinę minėto ginčo potekstę fiksuoja jau pati vertybės sąvoka. Lietuvos užsienio politika turi ginti Lietuvos valstybės interesus. Bet ar ši politika turi ginti Lietuvos vertybes? Be abejo, tai netikslus pasakymas, nes tos vertybės, kurias valstybė šiuo atveju turi ginti, nėra Lietuvos vertybės, tiksliau – nėra vien Lietuvos vertybės. Ne Lietuva jas sukūrė, ne Lietuva jas gali apginti. Ir kada šios vertybės nukreipiamos prieš pragmatinį veikimą kaip kažkokią politikos gėdos žymę, tai iš realios užsienio politikos jau mažai kas lieka, ją pakeičia retorika, frazės, rituališki užkeikimai. Taip Lietuvos užsienio politika išplaukia į tarptautinius vandenis, deja, ne drauge su visa Lietuva.

Būtent čia ir atsiranda kam malonus, o kam įkyrus užsienio politikos refrenas – Rusijos grėsmė. Be šio motyvo niekaip nesuprasi, kodėl ši politika yra kažkiek antipolitiška ir kodėl ji yra gana aiškiai atžagareiviška. Panašiai kaip iš savo istorijos mes semiamės savo didybės įvaizdį, taip iš savo santykių su Rusija istorijos mes semiamės amžinojo priešo įvaizdį. Šie vaizdiniai vienas kitą papildo, vienas be kito jie negalimi. Brangiausias dalykas mums praeitis, ir dėl to mūsų užsienio politikos nuostatos atitrūksta nuo savo „smulkių“ bei „žemų“ reikalų ir iškyla į pasaulinės politikos dausas.

Kodėl šitas Rusijos kaip principinio Lietuvos priešo motyvas tapo garsiausia mūsų Rytų politikos gaida? Atsakymas visiems žinomas: todėl, kad iš mūsų didžiosios kaimynės praeityje patirtos traumos yra didelės, o žaizdos sunkiai gyjančios. Pagaliau, kas drįstų neigti, kad tokia skaudi praeitis negali nenuodyti ir dabarties santykių ir kad kažkoks įtarumas ir atsargumas čia visiškai suprantamas. Be to, grėsmę visada galima redukuoti į piktadario ketinimą, kurį visuomet galima laikyti esamu nesivarginant įrodymais.

Bėda ir problema šiuo atveju atsiranda tik tada, kai šiuo motyvu stipriai persiima politikai, kurie atsakingi už valstybių santykius ir turi juos formuoti. Iš čia ir kyla įdomus politikų ir ideologų susitapatinimas: pirmieji, kalbėdami apie Rusijos grėsmes, pateisina savo praktinį neveiklumą, antrieji, kalbėdami apie jas, jaučiasi esą užsienio politikos kūrėjai. Šiaip ar taip, tai yra stiprus koziris, kuriuo patogu demonstruoti savo politinį reikšmingumą ar paslėpti savo praktinės politinės kompetencijos stoką.

Šis koziris ypač gerai suveikė opoziciniame dešiniųjų politikų žaidime prieš kairiąją (bent jau nominaliai) valdžią. Kuriamas apie ją ir nuolatiniais kaltinimais palaikomas nuolaidžiavimo (jeigu ne dar blogiau) Maskvai įvaizdis pastatė tvirtą užkardą abiejų valstybių aukštųjų politikų kontaktams. Juk kairiųjų aukštieji politiniai pareigūnai, reguliuodami santykius su Rusija, keliaudavo tik Vakarų kryptimi, kad čia savo sąjungininkams aiškintų pačių politinių derybų su Rusija pavojingumą.

Tiesa, šios pastangos nebuvo labai vaisingos, iš jų išliko nebent garsioji, pasididžiavimą mūsų užsienio politikos principingumu žadinanti formulė „vieniši, bet išdidūs“. Beje, ne taip lengva būtų pasakyti, pernelyg įtarūs ar pernelyg įžvalgūs tie (dažniausiai nevieši) komentarai, kad tokį mūsų užsienio politikos izoliavimąsi nuo savo valstybės praktinių problemų bent jau tylomis palaiko didieji mūsų sąjungininkai, nes tokiame fone jų pačių liberalizmas darosi ryškesnis ir leidžia sėkmingiau tvarkyti įvairius pragmatinius reikalus su Rusija. Pavyzdžiui, visai neseniai kai kurie mūsų politiniai komentatoriai su apmaudu konstatavo, kad būtent tokia laikysena Vokietijos kanclerei padeda ne tik palaikyti gerus santykius su Rusijos vadovais, bet ir didinti savo priešrinkiminį populiarumą savo šalyje.

Ir čia pagaliau tokios mūsų užsienio politikos ideologiniame statinyje atsiranda pirmoji, kad ir nedidelė, spraga – tas nelemtasis Lietuvos prezidentės skambutis Rusijos prezidentui. Pats savaime tai būtų vargu ar didesnio dėmesio vertas įvykis, bet esamame Lietuvos užsienio politikos kontekste tai buvo baisus tabu sulaužymas. Žurnalistai paskaičiavo, kad tokių dalykų nebuvo jau bent aštuonerius metus, nekalbant jau apie tai, kad paties skambučio kryptis buvo ne tokia, kokia ji turėjo būti. Ir dėl visko čia kalta pirmiausia vertybių krizė.

Tos vertybės, kurias valstybė turi ginti, nėra Lietuvos vertybės, tiksliau – nėra vien Lietuvos vertybės. Ne Lietuva jas sukūrė, ne Lietuva jas gali apginti. Ir kada šios vertybės nukreipiamos prieš pragmatinį veikimą kaip kažkokią politikos gėdos žymę, tai iš realios užsienio politikos jau mažai kas lieka, ją pakeičia retorika, frazės, rituališki užkeikimai.
Justinas Karosas

Lietuvos vežėjai tapo diskriminuojami, pieno produktai paskelbti įtartinais, iškilo pavojus kiaulių eksportui. Kiaulės – ne tokios vertybės, kad dėl jų važiuotum į Briuselį. Neapsikentusi prezidentė tiesioginiu kontaktu su aukščiausia Rusijos valdžia panoro perkirsti šį Gordijo mazgą. Tačiau mazgas per daug ilgai megztas ir per daug stangrus, kad jį galėtum perkirsti vienu smūgiu. Šiaip ar taip, šis smūgis pataikė į skaudamą mūsų užsienio politikos formuotojų vietą. Jų reakcija buvo palyginti santūri, prezidentė buvo tiktai pabarta dėl jos naivumo ir įspėta, kad tokie santykių su Rusija posūkiai Lietuvai yra pavojingi. Verdiktas būsiąs paskelbtas tada, kai bus sulaukta tokios politikos rezultatų. Tada ir pasigirs: mes juk sakėme, mes juk įspėjome... Ar šis Damoklo kardas yra pakankama priemonė minėtai pramuštai spragai užlopyti, pradės aiškėti netolimoje ateityje.

Šiame kontekste sunku susilaikyti nepriminus vieno konservatorių partijos politinio veiksmo, apie kurį visi gerai žino, bet kažkodėl nesiima jo pavadinti jo tikruoju vardu. Juk praėjusiuose Lietuvos prezidento rinkimuose konservatoriai, šie vertybinės politikos apologetai, rinkėjams pirštu prikišamai parodė, kas tai yra patys aukščiausieji pragmatiškos politikos standartai. Kaip prisimename, pastarieji rinkimai buvo ypatingi tuo, kad visiems, kas bent kiek domisi politika, jų rezultatas buvo iš anksto žinomas. Todėl politinės partijos ir jų keliami kandidatai nuo niekieno neslėpė, kad jie neturi šansų laimėti. Jie tenkinosi rinkimų teikiama galimybe pareklamuoti savo partijos pozicijas ir savo kandidatų privalumus.

Vien tiktai konservatoriams tokios elgsenos rinkimuose būdas pasirodė nepriimtinas. Remiamu kandidatu jie pasirinko ne tokį asmenį, kuris tuo ar kitu būdu buvo susijęs su konservatorių ginamais politiniais principais, o tą asmenį, kuris rinkimus tikrai laimės. O juk ši partija turėjo savo viešai pripažintą lyderį, konservatorių dvasios tėvą, kurį, kaip prisimename, daugelis tos partijos narių, ypač krikščioniškasis jos sparnas, ir buvo linkę matyti tikruoju savo kandidatu. Deja, jo buvo atsisakyta, nes jis turėjo vieną akivaizdų trūkumą: kaip ir kitų partijų kandidatai, jis irgi neturėjo šansų laimėti. Pats potencialus kandidatas po apmąstymų pauzės irgi suprato, kad rankose turima reali valdžia yra svarbesnis dalykas negu partijos vertybės ar asmeninės nuoskaudos.

Užbaikime šį siužetą paties potencialaus konservatorių kandidato priešrinkiminiu pareiškimu... -Pastarasis toks įdomus, kad jį verta pacituoti: „Nomenklatūra (Algirdas Brazauskas kažkodėl išimtis) žiauriai bijo Dalios Grybauskaitės. Gali juk neklausyti patarimų, nelaikyti partijos deleguotų teisinių patarėjų. Naudos prieš jas visas priemones; tikėkimės, kad nenuodys, kaip daroma Rusijoje. Kol kas nuodija visuomenę. Talkina teisuolis Mykolas Burokevičius.“ (LŽ, 2009 05 04). Mėginti suprasti ar komentuoti tokią šaradą būtų beprasmiška, nes pagal racionalius kriterijus ji nonsensas. Bet joje yra viskas, ko reikia: nomenklatūra, Brazauskas, Maskva ir lietuviškieji vietininkai, prezidentės gyvybei gesiantis pavojus ir plius Burokevičius. Kuo čia dėtas pastarasis? Ogi tiesiog kad būtų baisiau. Tokiuose tekstuose iškart pajunti meistro ranką.

Kartu čia jau nužymima nauja konservatorių vidaus politikos gairė, kurią galima įvardinti kaip prezidentės gundymus. Jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalnas eina prie Mahometo. Jeigu kandidatas į prezidentus nepanoro būti formalus konservatorių partijos kandidatas, tai jau esamą prezidentą reikėtų paskatinti ir įtikinti tapti realiu konservatorių prezidentu. Tačiau nepaisant visų vilionių, Lietuvai vis dėlto, atrodo, negresia nesibaigiantis Vyriausybės ir Prezidento medaus mėnuo. Būtų gerai, kad tik jis neišvirstų nesibaigiančiu šių institucijų savitarpio karu. Šiaip ar taip, Vyriausybė prezidento pragmatiškuose gundymuose eikvoja savo kompromisų atsargas, kurių, kaip žinia, konservatoriai turi nedaug.

Ir pagaliau – paskutinė pastaba apie Lietuvos ir Rusijos santykius, apie Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu. Atrodo, kad juose gana esmingi pokyčiai vis dėlto yra pribrendę. Kaip sakėme, ir kairiosios, ir dešiniosios partijos, būdamos valdžioje, šioje politikoje daro tai, apie ką kalba jų opoziciniai partneriai. Kairieji buvo įsitikinę, kad Lietuvai Rusijos atžvilgiu būtina aktyvi, sumani ir lanksti politika, tačiau realiai vykdoma jų politika buvo vos ne visiška tokių įsitikinimų priešingybė. Dešinieji, priešingai, be paliovos kalbėjo apie kontaktuose su politinėmis Rusijos institucijomis (ypač aukščiausiomis) slypinčius pavojus, tačiau dabar bent jau kai kurie iš jų, kurie nėra abejingi Valstybės reikalams ir savo partijų likimui, žingsnis po žingsnio atranda, kad dalykinių kontaktų su savo didžiuoju kaimynu nebuvimas yra tiesiog politinė impotencija, kuria neverta didžiuotis. Tad jie priversti daryti tai, apie ką buvo linkę kalbėti kairieji.

Tačiau taip atkakliai dešiniųjų kurti draudimai dabar jau yra tapę ta inercine jėga, kurią jų pačių atstovams reikia įveikti. Tad nenuostabu, kad Rusijos link jie mėgina judėti atbulomis, nes užpakalis ne toks jautrus iš saviškių gaunamiems smūgiams.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po VTEK sprendimo – sumaištis dėl nemokamų pietų: įstatymui pažeisti užtenka regimybės (291)

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius pažeidė įstatymu nustatytus interesų derinimo...

Britanijos parlamentas galiausiai pritarė „Brexit“ sutarties projektui (155)

Įstatymas, atveriantis Jungtinei Karalystei kelią šio mėnesio pabaigoje išstoti iš Europos...

Adomaitis kaifavo po Butkevičiaus tritaškio ir dalinosi išvakarėse gauta Bendžiaus žinute (28)

Dainius Adomaitis trečiadienį kažkuria prasme prisijungė prie „Siemens“ arenos publikos....

orai staigmenų nepateiks – lietus traukiasi (3)

Po neįprasto kai kur su perkūnijomis trečiadienio, ketvirtadienis didesnių staigmenų nepažers....

Kur keliausite šiemet? 2020 metų lankytinos vietos Lietuvoje (13)

Jau penktadienį prasidės tradicinė ir visų keliautojų laukiamiausia Didžiausia Baltijos šalyse...

Gediminas Grigelevičius

„Grigeo“ skandalas skaičiais: kiek uždirba, kam priklauso ir su kuo galime palyginti

Lietuvos teisėsauga nustatė, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte...

Orijaus kelionės. Audringiausias Raudonųjų žibintų kvartalas Europoje (46)

Ši Hamburgo dalis skirta vyresniems nei 18 metų turistams. Žiūrint paprastai – Raudonųjų...

Puiki pergalė: „Rytas“ nesustabdė NBA čempiono, bet išplėšė itin svarbų tašką TOP-16 etape (142)

Vilniaus „Ryto“ (2/1) krepšininkai trečiadienį stojo į itin svarbų Europos taurės TOP-16...

Žvaigždė tapo mįsle astrofizikams: skleidžia bangas, kurios žymi katastrofinius įvykius (12)

Žvaigždei Betelgeizei trūksta dėmesio – ji ne tik mirksi pritemdama ir paryškėdama, bet dar ir...