aA
Atsisveikinimas su senaisiais metais ir naujųjų ar jaunųjų pasveikinimas – atokvėpio, ramybės, santarvės metas. Tada tarsi aprimsta ir politinės batalijos, bet ir šios paliaubos ne visada patvarios. Taip atsitiko ir šiemet. Karas įsiplieskė ypač žiaurus, nes jis palietė „kariškus“ žmones – mūsų saugumo politikos grandus.
Justinas Karosas
Justinas Karosas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kalbu apie naujametinį pasikeitimą nuomonėmis tarp buvusio VSD generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio („Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“, DELFI, 2011 12 29) ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko („Partizanai ir stribai: atsakymas istorijoje pasiklydusiam generolui“, DELFI, 2012 01 o2). Ši polemika (jeigu taip ją būtų galima pavadinti) įdomi ne vien savo aštrumu.

Ginčas reljefiškai išryškina, kas atsitinka, kai susimaišo ar yra tyčia suplakamos dvi skirtingos sritys – mokslinis tyrinėjimas ir politinis angažuotumas. Mat abu ginčo dalyviai yra ne tik mūsų saugumo darbuotojai, bet ir pėdsakus jau palikę mokslo žmonės: abu jie yra gvildenę labai skaudžią, ligšiol kraujuojančią Lietuvos istorijos temą – pokario partizanines kovas ir jų aukas, to meto žudynes, ir jų prasmingumą, ir jų beprasmybę.

Žodžiu, čia mes turime reikalą su žmonėmis, kurie iš mokslo atėjo į politiką (o gal ir atvirkščiai). Atrodytų, kad toks sąlytis turėtų būti naudingas abiem pusėms (ir mokslui, ir politikai). O tai ypač svarbu gydant tas žaizdas, kurias mums paliko tragiškos ano istorijos laikotarpio konfrontacijos. Mokslinis šių įvykių tyrinėjimas turėtų pamažu vesti prie susitaikymo su šia skaudžia ir prieštaringa praeitimi. Deja, šiuo atveju atsitiko priešingai: dialogas įpylė alyvos į smilkstantį nesutarimų lauželį, kuriame sudegė pačios mokslinio objektyvumo intencijos.

Dėl ko ginčijamasi

Saugumas priklauso tai politikos sričiai, kurioje visiškas nuomonių susipriešinimas ypač pavojingas. Tačiau kaip jo išvengti? Savo keliomis pastabomis aš nepretenduoju, o ir negaliu pretenduoti, į šio ginčo teisėjo vaidmenį. Mano tikslas kuklesnis: suprasti, dėl ko čia ginčijamasi, o kai tai nepavyksta (deja, gana dažnai),-- pamėginti aiškintis ar spėti, kas čia norėta ar bijota pasakyti. O spėjant, žinoma, galima ir suklysti.

Dažnai manoma, kad ginčo kaltininkas yra tas, kuris jį pradeda. Tada kaltininkas – J.Jurgelis, nes jis nesutiko su A.Anušausko partizaninių kovų bei jų aukų aiškinimo kai kuriais metodologiniais atramos taškais. Po to ir atsiranda A.Anušausko atsakas: nustatantis, kas tas Jurgelis iš tikrųjų yra ir ką jis dėvi.

Beje, čia būtinas mažas formalus patikslinimas. Savo atsake A.Anušauskas vengia Jurgelio pavardės ir vadina jį tiesiog generolu (atrodo, ne vien iš pagarbos). Todėl dėl terminų pusiausvyros patį A.Anušauską turime vadinti pagal aukštas jo pareigas (nes karinio laipsnio jis, atrodo, dar nespėjo įgyti) – pirmininku.

Tad apie ką ginčas? Metodiniais sumetimais pradėkime nuo atsako, nuo dviejų pirmininko teiginių.

Pirmasis teiginys: „Nors generolui visiškai aišku, kurie teisūs, o kurie ne – Lietuvoje vykęs karas nebuvo toks paprastas“. Netikėtumas čia yra ne tik tas, kad pirmininkas taip lengvai užleidžia oponentui savo principinę tezę (kad kaltieji ir nekaltieji šiame kare ir tarp jo aukų yra visiškai aiškūs), bet ir tas, kad po to jis tyliai ją susigrąžina ir toliau nebyliai vėl jos laikosi.

Jeigu jau generolą kaltinti, tai geriau ne už tariamas, o už tikras jo nuodėmes. Tuomet turėtume sakyti: jis, nors ir generolas, labai dažnai nežino, kas tame kare buvo kaltas, o kas nekaltas. Tai buvo okupacinis karas ir jo sukelto pilietinio karo apraiškos. Nors fronto linijos čia nebuvo, kovojančios pusės apskritai buvo gana aiškios. Vienoje pusėje – okupantai ir stribais paprastai vadinami jų talkininkai, kitoje – partizanai. Pagal tai lengvai įvertinamos ir karo aukos: kritę nuo pirmųjų rankos – nekaltieji, kritę nuo antrųjų – kaltieji.

J.Jurgelis (atsiprašau, generolas) nesutinka su tokiu paprastu ir tiesmukišku partizanų nužudytų žmonių įvertinimu. Nesutinka todėl, kad tarp pokaryje į miškus ar rūsius pasitraukusių lietuvių pasitaikydavo ir buvusios, vokiškosios, okupacijos rėmėjų, ir žydšaudžių, ir kriminalinių nusikaltėlių, todėl nedera visus juos traktuoti kaip daugmaž vienodus partizanus. Taigi visiškai netinka ir tokių tariamų partizanų nužudytus žmones priskirti vienai ir tai pačiai kaltųjų ir už kaltes teisėtai nubaustųjų kategorijai. Kai šitos paprastos tiesos nenorima pripažinti, ir atsiranda be kaltės kaltieji. Nekartosiu tų kaltės ir nekaltės paradoksų, kuriuos tada imasi ryškinti aštri generolo plunksna.

Kaltųjų ir nekaltųjų problema

Tačiau, šiaip ar taip, pati šita generolo į dienos šviesą iškelta tema stipriai užtemdo ribą tarp kaltųjų ir nekaltųjų partizaninio karo aukų. Dabar jos jau negalima nubrėžti iškart ir aiškiai, o šį uždavinį tenka adresuoti konkrečios istorijos tyrinėjimams. Taigi generolas labai dažnai tos ribos nežino ir savo nežinojimo neslepia. Tiesą sakant, tas nežinojimas dar gilesnis: iš visų jo svarstymų nenumaldomai plaukia išvada, kad ta riba taip ir pasiliks neryški ir neįgis griežtų kontūrų: per daug tų konkrečių atvejų, per daug jie skirtingi, per mažai mes apie juos turime informacijos, per greitai viskas traukiasi užmarštin.

Taigi generolas nesutinka, kad visos partizaninių kovų civilių žmonių aukos buvo mirties nusipelnę kolaborantai ir netiki, kad mums kada nors pavyks nubrėžti galutinę liniją tarp kaltųjų ir nekaltųjų. Todėl pirmininkas jį ir įvardija kaip „istorijoje pasiklydusį generolą“ ir ištiesia jam pagalbos ranką, pats, kaip istorikas, kaip mokslininkas, pateikdamas tokį apmaudų nežinojimą įveikiančią to meto istorijos koncepciją.

Ši koncepcija graži savo paprastumu: skirtumo tarp partizanų nukautų kaltųjų ir nekaltųjų nebuvo, nes nebuvo nekaltųjų. Nekaltieji – okupantų karinių dalinių ir stribų aukos, tiktai kai kada padarytos „partizanų vardu“ (žodžiu, provokacijos aukos). Ir kai generolas šią koncepciją apibendrina irgi paprastu teiginiu: „kaltas tas, kurį nušovė“ – jis visai jos neutriruoja, o tik vaizdžiai nusako iš jos plaukiančią išvadą. O pačią pirmininko koncepciją generolas apibūdina taip: „Ne mąstymo vingiai, o mąstymo tiesioji, nubrėžta per du duotus taškus – šitie visi teisūs, anie visi kalti.“ Toks teorinis (istorijos mokslo) disputas turėtų būti labai įdomus, bet, deja, pirmininkas kažkodėl nesiima savo koncepciją ginti ir plėtoti (nors jos ir neatsisako), o tik labai ir labai supyksta.

Galbūt ši civilių žmonių aukų problema yra menka ir todėl neverta dėmesio? Bet taip manyti neleidžia pats aukų (ar nusikaltusiųjų?) kiekis. Ir vėl tas įprastu tampantis lyginamasis lietuvių gretinimas su estais: kodėl jų priešinimosi okupacijai civilių aukų skaičius matuojamas vienetais ir dešimtimis, o mūsų – šimtais ir tūkstančiais? Jei mes šiuose skaičiuose matysime pasipriešinimo mastą, tai kaimynai estai atrodys varganai. O jei juose išdrįsime pamatyti taip pat ir tautiečių savitarpio žudynių mastą, tai vertinimai bus kitokie ir didžiuotis taps sunkiau.

Vienas iš pastarosios vizijos ankstesnių skleidėjų – iškilus mūsų poetas ir lietuvybės gynėjas Jonas Aistis, kurio mintis generolas imasi tęsti. Aukų mastas poetą ne džiugina, o verčia apgailestauti, nes tų aukų dauguma nebuvo aiškūs, mirties nuosprendžio nusipelnę okupacijos gynėjai. Daugiausia, kaip sako poetas, tai buvo tik „smulkus mailius“. Toks įvardijimas gal kiek užgaulus, bet vaizdus ir gana tikslus. J.Aistis net pateikia tam tikrą to mailiaus gradaciją: kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai, eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai... Tad jeigu ten ir būta kaltės, tai vargu ar tokios, dėl kurios žmogus netekų teisės gyventi. O jeigu taip, tai poetas negali nematyti ir tragiškosios to dalyko pusės – tautiečių pačių savęs naikinimo.

Pirmininkas, atskleisdamas tokio požiūrio klaidingumą, pasiremia tik vienu argumentu: tai nebuvęs tik smulkus mailius, „tie civiliai buvo ginkluoti“. Ir, žinoma, jis teisus: tarp mailiaus būta ryklių, banginių ir apskritai stambių žuvų. Bet jų būta ne tiek daug, kad užtektų didingai pirmininko piešiamai partizaninio karo panoramai. (Kaip čia palyginimui neprisiminsi neseną mūsų biudžeto skylių lopymą Seime: pinigų reikia, vadinamieji finansiniai oligarchai jų nemenkai turi, tik bėda – pačių oligarchų nedaug, o ir pinigus iš jų paimti keblu. Ir visai kas kita – smulkieji: jie turi tik grašius, bet jų pačių daug, o ir paimti iš jų – paprasta. Tad skylių lopymo būdas akivaizdus.) Panašiai ir anoje panoramoje – esama ir stambesnių žuvų, bet be smulkaus mailiaus neišsiversi.

Porą žodžių apie panoramą. Būtinos pataisos istoriografijoje. Antrasis pasaulinis karas nepasibaigė 45-aisiais, kaip dažnai manoma. Toliau grūmėsi dvi jėgos: vienoje pusėje iki dantų ginkluota, neseniai nuo Maskvos iki Berlyno pražygiavusi ir daugelį Europos tautų savaip išvadavusi armija, kitoje – vieną kitą šautuvėlį kažkaip įsigiję ir į miškus išėję lietuvėliai. Bet karas tęsėsi dar keletą metų ir jo mastą patvirtina jame kritusiųjų skaičius. Kai kurie žmonės buvo linkę tai vadinti tiesiog žudynėmis, bet tokius pirmininkas ir pataiso, tiesa, padarydamas vieną nuolaidą: tas žudynes būtų galimą vadinti stambiomis, o karą? Mokslinio objektyvumo labui pirmininkas kartelę kiek nuleidžia: tai buvo „vidutinio masto karas“. Vistiek gražu, tik per gražu, kad būtų realu, bet ir per gražu, kad leistum tuo sau suabejoti.

Apie klystančiųjų kaltę

Beje, neturėtų likti nepastebėtos dar dvi, kad ir nedidelės, šio ginčo aplinkybės, kurios patikslina jame klystančiųjų kaltės dydį. 1. Pirmininkas visai nesmerkia J.Aisčio už klaidingas jo pažiūras. Kodėl jis šiuo atveju yra toks atlaidus? Paaiškinimas paprastas, tik neįtikinantis. Esą, poetą „galima suprasti“ (taigi jam atleisti), nes jis tuo metu negyveno Lietuvoje. Toks paaiškinimas negali nesukelti rimtų abejonių: kodėl žmogų, kuris tada jau negyveno Lietuvoje (bet su lietuvybės reikalais niekada nebuvo nutraukęs ryšių), mes turime laikyti nepatikimu įvykių vertintoju, o patį pirmininką, kuris tada dar negyveno Lietuvoje (ir dar negreit joje „apsigyveno“) – patikimu. Tad gal atleidimo poetas visai nenusipelno, o ir neaišku, ar jo jam reikėtų. 2. Generolas jokio atleidimo nevertas, tik galima nurodyti jo kaltę kiek švelninančią aplinkybę. Mat jis, nors ir generolas, nėra toks narsus, kaip galėtų pasirodyti. Juk jis nesiima rūšiuoti ano mailiaus ir nustatinėti, kuris iš jo buvo nusipelnęs mirties bausmės. Jis sakosi to nežinąs. Generolas tik mėgina ginti nuo apkaltinimo tas kai kurių „problemiškų“ partizanų aukas, kurios šiame kare (ar žudynėse) buvo visai niekuo dėtos.

Antrasis teiginys iš pirmininko atsako generolui: „..nemanau, kad generolas supras tuos žmones..., kurie pasirinko gyvenimą laisvėje ir kovą už laisvę“. Kodėl nesupras? Čia metamas piktas politinis kaltinimas ir nesivarginama pateikti nė menkiausio argumento. Generolas prabyla apie nekaltus kai kurių partizanų nužudytus žmones, ir už tai jam „prirašomas“ visų okupacijos aukų pateisinimas. Pirmininkas tiesiai sako, kad į „generolo pamokymus“ netelpa okupacijos žudynių aukos. Žodžiu, tiesmukai pakeičiamas pats ginčo objektas, ir tada jau neįmanoma suprasti, apie ką čia kalbama.

Tad reikia bent mėginti suprasti, ką pirmininkas iš tikrųjų čia nori pasakyti arba tiksliau, ko pasakyti jis nenori. O pasakyti jis, matyt, labiausiai nenori, kad Lietuva anuo metu skaudžiai nukentėjo nuo to, ką J.Aistis pavadino „brolžudybės rykšte“. Visos pokario žudynės susidėjo iš dviejų karų – teisingo ir neteisingo. Pastarojo aukos nekaltos, pirmojo – kaltos. Bet ką tada daryti su teisingojo karo neteisingomis (t.y. nekaltomis) aukomis, kurios į šią schemą netelpa? Kad tokių atvejų būta ir būta gana daug, gerai žino ne tik dar gyvi anų dienų liudininkai, bet ir pats pirmininkas. Tad ką su su tokiomis aukomis daryti? Pirmininkas tiesiai apie tai nepasako, bet atrodo, kad jo siūlymas yra visai paprastas: apie tokius dalykus nereikia kalbėti. Tyla – gera byla. Nieko nesakysi – ir nebus. Todėl generolo (ar J.Aisčio) aimanos dėl tautiečių beprasmių aukų teisingame kare – tai „nežmoniški postringavimai“, kurių reikia atsisakyti.

Pirmininkas įtaigiai piešia okupacijos aukų kančių vaizdus. Talento jam neatsakysi, tik sunkiau suprasti, kodėl tie vaizdai pateikiami kaip priekaištas ir kaltinimas generolui ir panašiems į jį. Kitaip to dalyko nepaaiškinsi: pirmininkas okupacijos aukų kančias jau yra privatizavęs ir jo kentėjimai tokie dideli, kad kitiems (gal išskyrus kai kuriuos bendrapartiečius) jau nelieka vietos. Jie ne tik abejingi, bet gal ir kalti... Tokiems pirmininkas primena: „Žuvę žmonės jau neapsigins“. Bet juk generolas eina toliau: mano, kad žuvę ir kai kada vien dėl to kaltais tapę žmonės jau nepasiteisins. Bet tai jau postringavimai...

Už visus postringavimus pirmininkas ir užgriūva generolą visu savo turimo „administracinio resurso“ svoriu. Kaltinimą jis perkelia iš mokslinės į buitinę plotmę. Mūsų atveju dialogas yra „aukštesnis“, bet stilistika – ta pati: generolas postringaująs apie nebūtas aukas, ir apskritai jis yra stribas, dar blogiau – jis yra „stribiškai mąstantis“. Be to, pirmininkas leidžia suprasti, kad generolas yra iš tų, kurie dėvi „svetimas uniformas“, tad laikas jį nurėdyti. Todėl ir sakau, kad gal iš tikrųjų dimisijon išėjęs generolas savo uniformą galėtų perduoti tiems, kuriems ji ne svetima, o sava, ir kuriems jos labiau reikia. Tuomet galbūt visas šitas apmaudus konfliktas užgestų visų mūsų saugumo labui.

Nemažiau įdomus ir baigiamasis pirmininko atsako akordas. Paskutinėje pastraipoje randame: „...istorijoje pasiklydusio generolo nuotykiai paliks tik dar vieną propagandinę „antį“, kurią noriai suvartos šios produkcijos gynėjai ruošdami dar vieną ataskaitą apie „žmogaus teisių padėtį“. Skaitau kelis kartus, nes negaliu patikėti. Kodėl? Nes visas šis atsakas pradedamas jautria uosle atskleidžiant generolo rašinio vienodą saugumietišką kvapelį su vienu Rusijos URM dokumentu. O Rusijoje, kaip žinia, demokratijos tapsmas kai kuriais atžvilgiais stringa, ir Vakarų demokratijos tai glaustai įvardija kaip žmogaus teisių pažeidinėjimus. Ir čia staiga – ištiesta pagalbos ranka. Nežinau, ar rusiškieji saugumo kolegos jau atkreipė į tai dėmesį ir ar pirmininkas jau yra gavęs iš jų sveikinimo ir padėkos telegramą. Tačiau, kita vertus, negaliu nesutikti, kad pirmininkas čia yra nuoseklus: „vidutinis karas“ reikalauja didelių aukų ir viena iš jų – žmogaus teisės.

Ir galiausiai – mažas reziumė. Koks būtų galimas paties generolo atsakas griežtam jo oponentui? Pratęsti mokslinį (istorikų) ginčą jau neįmanoma, nes iš paties mokslo pirmininkas nepaliko akmens ant akmens. Generolui jis sviedžia tik žiupsnį politinių kaltinimų ir įžeidimų. Tad peršasi mintis, kad generolas turėtų iškviesti pirmininką dvikovon. Saugumo žmonėms neturėtų pritrūkti ginklų, o ir sekundantų, matyt, atsirastų. Deja, aristokratinės elgsenos normos negrįžtamai pasitraukė praeitin. Tiesa, kažkokie garbės kodekso (kad ir nerašyto) likučiai lyg ir tebėra, bet jo normos adresuotos ne įžeistajam, o įžeidėjui. Todėl prisipažįstu: nors generolo ir labai gaila, bet nieko jam patarti negaliu.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Armonaitė prabilo apie koalicijos dėlionę su konservatoriais: susitarimai bus sudėtingi (950)

Iki rinkimų lieka vis mažiau laiko, politinės kovos vyksta, tačiau Laivės partijos lyderė...

Pastebėjo dar vieną veiksnį, didinantį pavojų susirgti sunkesne COVID-19 forma: aktualu ne vienam (98)

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrams (CDC) pareiškus, kad antsvorį turintiems žmonėms,...

Ekspertai įvardijo blogiausią JAV rinkimų scenarijų: neramumams ruošiasi netgi kaimynai (141)

Kalendoriui iki JAV prezidento rinkimų skaičiuojant 15 dienų tampa aišku, kad nepaisant jų...

Su Saboniu ir Valančiūnu žaidęs NBA čempionas: atrodo, kad lietuviai yra pozityvūs žmonės (9)

Dėl pandemijos stabdytas ir kaip niekada ilgai užtrukęs NBA sezonas galiausiai pasiekė finišo...

Laukia permainingi orai: antradienį – trumpa proga pasidžiaugti (2)

Antradienį – proga pasidžiaugti sausesniais orais: pirmoje dienos pusėje dažnai švies saulė,...

Rusijos gyventojai įvardijo draugų ir priešų sąrašą: Lietuvai vėl teko garbinga vieta (733)

Pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu. Toks posakis Rusijoje kasmet yra pritaikomas...

Merūnas Vitulskis – atvirai apie dalyvavimą gimdyme, sunkiausią etapą ir kaip šiandien vaikai numalšina jųdviejų ginčus su Erika (77)

Kartais atrodo, kad mamos ir tik mamos augina vaikus. Jos maitina, jos auklėja, jos skaito jiems...

Kristina Kybartaitė | D+ nariams

Kvepalai trumpai laikosi? Atskleisiu kelias paslaptis

Renkantis naujus kvepalus vienas pirmiausiai užduodamų klausimų yra net ne tai, ar kvapas...

Į kavinę pakvietęs BMW vairuotojas kas 10 min. lakstė į tualetą – čia buvo ne blogiausia (124)

Vos perskaičiusi antraštę „ Į pasimatymą atvažiavo darbiniu „busiuku“, o vėliau...

Laisvos gerbėjai stebisi jos pasikeitusia išvaizda: anksčiau vadino siauralūpe, dabar vėl negerai (167)

Dainininkė Donata Gutauskienė-Laisva jau kuris laikas savo gerbėjus stebina kiek pasikeitusia...

|Maža didelių žinių kaina