Apėmusi liberalizmo aistra galiausiai sulaužo visas kliūtis: „Pasaulis įvairus, ir žmonės įvairūs. Nebūtina visų grūsti į vieną nustatytą ir privalomą sampratą bei procedūrą. Tegu renkasi...“ Aišku, kad tokio plataus požiūrio į kokį nors įstatymą jau neįkiši. Kaip kas norės, taip užsirašys... Visa, kas genialu,- paprasta.
Tiesa, profesorius suvokia, kad už šios beribės laisvės dar kažkas lieka. Apgynęs norvego pačios teises, jis priduria: „Tiesa, čia truputį kitas dalykas negu piliečių separacija...“ Pratęsdami šią teisingą repliką, turėtume sakyti, kad, tiesą sakant, ta separacija šiuo atveju ir yra problemos esmė.
V.Landsbergis teisingai akcentuoja, kad piliečių separacijos visomis išgalėmis reikėtų vengti. Bet negi kokio penktadalio milijono Lietuvos piliečių nevisai lietuviški pasai nebūtų tos separacijos ne tik pripažinimas, bet ir juridinis užfiksavimas? Ką garbusis politikas siūlo daryti su tuo „kitokiu dalyku“? Ogi jis čia tiesiog nepraleidžia progos patylėti. Bet vargu ar tai yra gera proga.
Kaip ir privalu, viršų paėmė politikai, ir Kalbos komisija palaimino jau anksčiau kažkurio kalbos „korifėjaus“ sugalvotą asmenvardžių kaip privačios nuosavybės idėją. Ši idėja pasirodė patogi, nes rimtas kalbininkas su ja nekovos, nes tai būtų tolygu kovai su anekdotu: neigimas jį tiktai maitintų. Beje, pats V.Lansbergis apie tokį atradimą šneka su neslepiama ironija. Bet šis atradimas net ir Vyriausybėje turi karštų savo šalininkų. Bene didžiausias iš jų – laisvosios rinkos virtuozas ministras Remigijus Šimašius, kuris todėl ir buvo mestas į televizijos ekranus gelbėti Seime prasmegusių pataisų reputacijos. Bet sutikime, kad pats premjeras, rimta veido išraiška iš Seimo tribūnos dėstantis tokias kalbos naujoves,– tai graudus reginys.
Belieka pridurti, kad patiems „ne latviams“ ši ar kalbinė, ar politinė problema buvo ir yra ne antraeilė, o kaip tik pirmaeilė. Parlamentarai senbuviai gali paliudyti, kad ir ankstesnėse Seimo kadencijose prieš kiekvieną tautinių problemų svarstymą atsirasdavo pasiuntiniai, kai kada reikalaujantys, o kai kada tik prašantys pagaliau pateisinti šį teisėtą tautinės mažumos lūkestį. Todėl dabar šios iniciatyvos ir ėmėsi pati Vyriausybė ir jos premjeras, nes kam kam, o prašymams, ypač jeigu jie plaukia iš galingesnio mūsų partnerio, jautrūs mūsų politikos vadai atsispirti negali. Tad nenuostabu, kad pastarasis nepalankus Seimo sprendimas prašytojams buvo netikėtas ir juos šokiravo: juk mums buvo pažadėta, vėl ir vėl kartojo jie...
Sunku nesutikti, kad mūsų tautinio ir valstybinio partnerio požiūris į tokias „kalbines smulkmenas“ yra gilesnis, todėl jis ir laiko jas esminiu tautinių siekių momentu. Vėl pasiremkime įžvalgiuoju Mykolu Romeriu. Tautinėje kultūroje, pasak jo, kuri beveik visuotinai, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, tapo valstybių pamatu, kurį tos valstybės ėmėsi ginti,- šioje kultūroje kalbai priklauso ypatinga vieta todėl, kad ji yra objektyvus tos kultūros savitumo požymis. „Yra tautų, kurioms kalba sudaro patį svarbiausią reiškinį.“
Viso šitokio M.Romerio surašyto mūsų tautinio atgimimo ir nepriklausomos valstybės kūrimo metraščio liberalieji mūsų asmenvardžių dokumentuose rašymo reformatoriai net ir nemėgina ginčyti,- tiesiog jis jiems antraeilės svarbos ir todėl nė motais. Užtat jie pažada M.Romeriui pavardės umliautą pomirtiniame jo pase.
Nacionalizmas – koks? kieno?
„Ne latvių“ reakcija į Vyriausybės stumiamų įstatymo pataisų atmetimą Seime buvo labai griežta ir smerkianti. Svarbiausias jos motyvas – Lietuva nusigręžusi nuo Vakarų mąstysenos ir puolusi į nacionalizmą, kurį dabar parėmė Seimas savo balsų dauguma. Kaip rašė įtakingas lenkų dienraštis, lenkų politikai turį ryžtingai padėti Lietuvai atsibusti iš nacionalizmo sapno (DELFI, 2010 04 09). Ir t.t.
Tad porą žodžių apie nacionalizmą. Iš sovietmečio dėl visiems žinomų priežasčių mes paveldėjome neigiamą ir tik neigiamą nacionalizmo sampratą. Toks nacionalizmo vertinimas yra aiškiai vienašališkas, nes pasmerkti ir atmesti nacionalizmą kaip socialinį judėjimą, suponavusį naujus valstybingumo kriterijus ir iš pagrindų pakeitusį senąjį valstybių žemėlapį, būtų kova su vėjo malūnais. Jeigu nacionalizmas yra pati nacionalinės valstybės idėja kaip socialinis judėjimas ir teorinė koncepcija, tai negi įmanoma jį beatodairiškai pasmerkti?
Nacionalizmas yra pastangos iš esmės reformuoti valstybę, t.y., kaip sako M.Romeris, nacionaliniu momentu pakeisti teritorinę valstybės esmę. Ir jeigu šios pastangos išsilieja iš krantų, tai nacionalizmo padariniai būna baisūs. Ryškiausia iliustracija Europoje – nacizmo griūtis Vokietijoje ir tautinės pjautynės, subrendusios Jugoslavijoje ir ją sugriovusios. Ir, matyt, mes turime teisę manyti, kad po visų šių įvykių ta Europos valstybė, kurioje nacionalinis pradas tebėra krantuose ir yra jos veržlaus gyvybingumo šaltinis,- tai mūsų pietinė kaimynė. Sąmoningai ar nesąmoningai mes šio tautinio gyvybingumo savo kaimynei kiek pavydime.
Tad jeigu remiamės paties dalyko logika, tai lenkų politikų mums priskiriamą nacionalizmą turime priimti kaip kaimynų mums sakomą komplimentą. Kaip ir jiems, taip ir mums tautinis valstybės pamatas yra svarbus ir negalima jo atsisakyti. Kitas klausimas, kiek tokio komplimento mes iš tikrųjų nusipelnome. Sutikime, kad mes vis dėlto dar labai toli atsiliekame nuo savo nacionalizmo mokytojų. Juk jeigu jiems savas nacionalizmas yra savaime suprantamas, o kritikos strėles jie nukreipia prieš svetimąjį nacionalizmą, tai mes tas strėles linkę atgręžti pirmiausia patys prieš save. Kai kada tą savikritiką net sunku suprasti.
Antai jeigu V.Landsbergis yra įsitikinęs, kad visi Lietuvos piliečiai savaime yra lietuviai, tai kodėl jis tada jau visai banalų lozungą „Lietuva lietuviams“ priskiria skustagalviams kaip mūsų „nacionalistinėms atraugoms“. Arba kodėl R.Šimašiui daug didesnės valstybės mums peršamas mūsų valstybinės kalbos rašmenų atsisakymas net ir dokumentuose yra „didžiavalstybinis (?!) pseudopatriotizmas(?!)“ (DELFI, 2010 04 08). Negerai, anot jo, apspjauti kitus (jų „privačią nuosavybę“),- matyt, geriau būtų spjauti ant savęs, kad tie kiti geriau orientuotųsi.
Taigi tas mūsų nacionalizmas, kuris dar mėgina išsaugoti tautą ir jos kultūrą kaip esminę mažos ir silpnos valstybės gyvybės sąlygą,- tas nacionalizmas yra gležnas. Jis – ne agresyvus, ne puola, o tik mėgina gintis. O jeigu jis kai kada įgyja ir gana nepatrauklių bruožų, tai atsitinka gal ir dėl to, kad gintis čia reikia ir nuo savų ne savo nacionalizmo politinių iniciatorių.