Spėjusios įsisenėti šios problemos peripetijos politikų, kalbininkų, politologų, žurnalistų gana išsamiai aptarinėtos ir aptarinėjamos. Tad gal jau reikėtų į ją žvilgtelti ir iš bendresnių pozicijų, kurios gal paaiškintų šios problemos nemarumą, matyt, iki to laiko, kol nebus pasiektas užprogramuotas įstatyminis jos rezultatas. Koks? Kieno? Kol kas aktualiausi, atrodo, yra du bendresni klausimai, iš kurių pirmasis gerokai stebina, o antrasis šiek tiek džiugina.
Stebina tas atkaklumas, su kuriuo tautinę valstybės gyvastį ardančių ir silpninančių įstatyminių iniciatyvų imasi tie, kurie, atrodytų, pirmieji turėtų ją saugoti ir ginti. Juk minėtų pataisų oficialus teikėjas, sunku patikėti, buvo vyriausybė ir premjeras. Dar daugiau, kas galėtų ginčyti, kad įstatymo pataisų svarstymas Seime būtent kaimyninių valstybių prezidentų susitikimo Vilniuje dieną nebuvo vien tik atsitiktinumas (kaip kad po to dievagojosi premjeras). Į šį atsitiktinumą buvo dedamos ir tam tikros „prezento“ svečiui viltys, nes kitokiu atveju šis svarstymas Seimo darbotvarkėje būtų kiek atidėtas kad ir pačią paskutinę dieną.
Antrasis klausimas teikia kiek optimizmo. Kaip žinia, Seimas Lietuvoje nėra labai gerbiama politinė institucija, jo prestižas neprilygsta kitai mūsų valdžiai. Net ir labai aukšti asmenys leidžia sau pasakyti, kad ten daug plepama, o mažai dirbama (?!). Todėl nelygstamą Seimo reikšmę akivaizdžiausiai atsiskleidžia tie atvejai, kurie (kaip šis aptariamasis) išryškina atstovaujamąjį šios valdžios pobūdį. Juk kai kada Seimo nariai tiesiog priverčiami pasijusti tuo, kuo jie privalo būti,- tautos atstovais.
Aišku, kad už ano tariamai mažo klausimo - asmenvardžių rašybos dokymentuose,- slepiasi pačios bendriausios politinės problemos: kas yra tauta ir kas yra valstybės piliečiai, koks jų santykis su tautinėmis mažumomis. Dabartinei aktualiai pozicijų konfrontacijai iliustruoti pasirinkime du autorius ir du įdomius skirtingus jų požiūrius.
Pirmasis autorius – tai iškilusis mūsų mokslininkas, konstitucinės teisės specialistas Mykolas Romeris. Šiuo atveju jis svarbus tuo, kad nedaug kas Europoje jam gali prilygti giliomis nacionalizmo problemos įžvalgomis, kuriose deramą vietą užima įvairūs Lietuvos ir Lenkijos santykių (ypač tarpukario) aspektai. Jo tyrinėjimų kontekstas savaip nušviečia dabartines tautos ar nacionalizmo aktualijas. Labai glaustą, bet anaiptol ne banalų jų eskizą mums pateikia kitas autorius – prof. Vytautas Landsbergis savo rašinyje „Nelietuviai kaip piliečių kategorija būtų politinė klaida“ (alfa.lt, 2010 04 02). Tai yra drovus mėginimas bent šiek tiek pamatuoti anas pasiūlytas pavardžių rašymo pataisas, o dėl to jam tenka sudėlioti kitus akcentus bendroje tautos sampratoje bei istorinėje jos situacijoje negu kad tai darė M.Romeris.
Čia sunku susilaikyti nepaminėjus vieno įdomaus paradokso. Neseniai vykusiuose jubiliejiniuose mūsų nepriklausomybės atkūrimo renginiuose buvo parodyti filmai apie kai kuriuos jai nusipelniusius mūsų politinius veikėjus. Iš filmo apie V.Landsbergį bene įspūdingiausi epizodai yra tie, kurie atskleidžia nepaprastą jo gebėjimą demaskuoti giliausiai slepiamus didžiavalstybinius gerokai šovinistinius imperinės sąmonės niuansus, išryškinti tokio mąstymo nenuoseklumą ir klastą.
Jo pateikiamų kaltinimų anais metais Maskvoje vykusiose diskusijose principinis ir loginis griežtumas negali nežavėti. Tačiau mūsų čia aptariamuose svarstymuose profesorius kiek netikėtai atsiveria savo visiškai priešinga, taikdario hipostaze. Ši permaina tarsi turėtų būti maloni, nes taikingumas apskritai geriau negu karingumas. Tačiau kažkodėl šis alyvos šakele pasipuošęs V.Landsbergis tampa mažiau įtikinantis, o jo mąstymas - kompromisinis, akivaizdžius dalykus nutylintis ir aštrius kampus apeinantis. Gal taip atsitinka todėl, kad karžygiškoms natūroms taikinimo misijos per menkos. Nuo prigimties, kaip sakoma, nepabėgsi.
Ar reikia siekti išsaugoti tai, ko nėra?
Postulatas, kuriuo savo samprotavimus mėgina pagrįsti V.Landsbergis, neabejotinai yra gražus. Tik vargu ar realus. Jis taria, kad apskritai Lietuvoje gyvena lietuviai. Todėl ir mano, kad oficialus „nelietuvių“ kaip mūsų piliečių kategorijos įteisinimas būtų klaidingas, nes tai tvirtintų skirtį, kuri valstybei būtų žalinga. Ši problema atsiremia į „tautos“ sampratą, į dvi skirtingas jos reikšmes. M.Romeris šias reikšmes fiksuoja skirtingais terminais – tauta populus ir tauta natio. Tai, ką šiuo atveju akcentuoja V.Landsbergis, yra žinoma, „tauta populus“, arba tai, kas dabartinėje mūsų konstitucijoje vadinama „Lietuvos tauta“.
Bet eikime prie paties ginčo. V.Landsbergis taria, kad Lietuvoje gyvena lietuviai, nes, kaip jis sako, mąstyti kitaip XXI a. Europoje būtų anachronizmas. Galbūt, bet nematyti pačioje Europoje šiuo atžvilgiu esmingų skirtumų irgi nebūtų įžvalgu. M.Romeris: „Vakaruose,- senose demokratijos šalyse, apskritai nacionalizmo sąvokos nėra taip ryškiai pakeitusios demokratijos sąvokų, kaip Europos Rytuose, todėl žodis „tautinis“ arba „nacionalinis“ ten turi kaip tik teritorinės tautos (valstybės piliečių visumos) pobūdžio, ir „tautinė“ arba „nacionalinė“ mažuma reikštų visai ką kita, negu ji reiškia nacionalizmo ir „nacionaldemokratijos“ koncepcijoje.“
Todėl teisybės labui eikime toliau į Europos Rytus (ir Pietus), kur teritorinės valstybės ir demokratijos kriterijai anaiptol nenustelbia nacionalizmo („tautos natio“). Šių dviejų pusių santykis, bent jau kaip tendencija, kaip siekis, yra greičiau priešingas. Todėl tautybę, jeigu ji skiriasi nuo valstybės vardo, jau retai kas vadina tuo vardu. Čia turime tenkintis tik M.Romerio daroma savo tyrinėjimų išvada: „Todėl visos lenkų tautybės grupės (lenkų tautinės mažumos), esančios kitose kaimyninėse valstybėse (Latvijoje, Lietuvoje ...), kad ir susideda iš tų valstybių piliečių, esančios Lenkijos valstybės „kolonijos“ svetimų valstybių tarpe; taip į jas žiūri oficialinė valstybinė Lenkija, taip jos ir pačios ima į save žiūrėti. Tėvynė jiems virsta ne toji šalis, kurioje jie ir jų tėvai gyveno, (...) žodžiu, ne jų gimtoji šalis, bet jų tauta ir toji šalis, kuri yra jų nacionalinės tautos valdoma.“ Vadinamoji „lenko korta“ yra bene aiškiausias įrodymas, kad šita koncepcija tebėra gyva.
Galima čia nurodyti ir subtilesnę, nors ir visiškai subjektyvią šio reikalo iliustraciją. Lenkiškose Lietuvos mokyklose dirbantys mokytojai konstatuoja kaip faktą, prie kurio jie jau priprato: mokinukai, kurie dar tebėra vaikučiai, t.y. dar neišmokę veidmainiauti ir kalba nuoširdžiai,- šie mokinukai skuba paaiškinti, kokioje valstybėje jie gyvena; žodžiu, jie gerai žino, kad gyvena ne Lietuvoje. O kaip žinia, vaikučių lūpomis...
Taigi šioje koncepcijoje tauta jau mėginama tapatinti su valstybe, o pati tauta apibūdinama kaip bendros kilmės susieta žmonių bendruomenė. V.Landsbergis apie pietryčių Lietuvoje išplitusią tautinę mažumą sako, kad jos žmonės yra Lietuvos piliečiai, lenkų kilmės lietuviai. Prie tokios geros minties reikia pridėti du patikslinimus. Pirma. Patys šie žmonės nors ir pripažįsta, kad jie yra Lietuvos piliečiai, lietuviais savęs apskritai nelaiko. Antra. Lenkiška jų kilmė yra kompleksiška: lenkų kilmės lenkus papildo kitos dvi stambesnės grupės – lietuvių kilmės lenkai ir gudų kilmės lenkai. Jų palikuonis dar ir šiandien reikia mokyti tikrosios lenkų kalbos, ir valstybė, nors ji ir mėgina didžiuotis sudariusi tam visas sąlygas, vietos ir kaimyninių politikų yra nuolatos smerkiama, kad tos sąlygos yra visiškai nepakankamos.
Tai, kas surašyta pastarojoje pastraipoje, apskritai yra visiems žinoma tiesa, tačiau nuo viešo jos sakymo dažniausiai susilaikoma. Kodėl? Galbūt šis įprotis mums atėjo iš tų laikų, kai daiktus vadinti tikraisiais jų vardais buvo pavojinga. Dabar jau nepavojinga, bet, matyt, nemandagu.
Jeigu gerbiamas žmogus užlipa tau ant kojos, gal tikrai reikėtų atsiprašyti. V.Landsbergis, kurio ausis jautri ne tik muzikai, bet ir kalbai, pateikia grakštų tokios elgsenos pavyzdį: jis nurodo, kad kitoks negu kad vyriausybės teiktas pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas „netenkino vienos mažumos lyderių ir vieno kaimyno. Ne latvių.“ Tad gal iš tikrųjų gražiau būtų kalbėti apie „ne latvius“?