Apie jį jau prirašyta daugiau negu pakankamai. Ir vis dėlto įkišti savo trigrašį į šį įsipliekusį disputą mane provokuoja tai, kad tie klausimai, nuo kurių, mano išmanymu, turėtų prasidėti šio įvykio pasvarstymas ir įvertinimas, kažkodėl sąmoningai ar nesąmoningai apeinami. Keletą iš jų aš ir drįsčiau suformuluoti.
Vienu atžvilgiu daugmaž visi disputantai sutaria: minėtas duomenų apie opozicijos veikėjų sąskaitas mūsų bankuose perdavimas kitos valstybės valdžios struktūroms yra didžiulė mūsų politikos nesėkmė, todėl disputantai lenktyniauja vienas su kitu smerkdami tokį pasibaisėtiną reiškinį. Skirtumai tik vertinime: vieniems tai daugiau klaida, kuri kažkiek atleistina, bet ją reikia skubiai taisyti, kitiems tai neatleistinas nusikaltimas, todėl kaltuosius reikia išaiškinti ir griežtai nubausti. Ir vienam, ir kitam reikalui turi pasitarnauti nuodugnus šio incidento ištyrimas, kurio mes visi nekantriai laukiame...
Seimo Saugumo ir gynybos komiteto (kuris, matyt, bus svarbus būsimo tyrimo figūrantas) pirmininkas A.Anušauskas neseniai piktai pasmerkė vieną Seimo opozicijos narį už jo Seimo posėdyje išsakytą mintį, kad Baltarusijos opozicija yra maitinama JAV pinigais. Tai esą yra panašu į Baltarusijos valdžių skleidžiamus teiginius apie jų opozicijos finansavimą iš užsienio. Pirmininkas tai tiesiai įvardija kaip dezinformaciją. Jis, matyt, yra teisus. Tačiau šios dezinformacijos jis nesiima (o ir negali) įveikti savo pateikiama tikrąja informacija. O juk dezinformacija neišvengiamai atsiranda tada, kai informacijos trūksta.
Tačiau ką daryti tada (kaip ir čia aptariamuoju atveju), kai informacija yra slapta? Juk kalbama apie bankų sąskaitas, kurias išviešinti galima tik atskirais, konkrečiais atvejais ir net tada jas išviešinti galima ne visiems. Išeitis čia, atrodo, yra tiktai viena: griežtas viešumui uždarų sričių kaip išimtinių sričių apibrėžimas, kad slaptumas neįsimestų į tai, kas privalo būti vieša.
Tačiau taip kažkodėl šiuo aptariamuoju atveju nesielgiama. Čia tai, kad turėtų būti slapta, lieka visiškai neapibrėžta, todėl toks slaptumas persimeta ir į tai, kas turėtų būti vieša. Nesu žvejys ir nežinau, ar, kaip sakoma, drumstame vandenyje žuvys iš tikrųjų geriau kimba, bet kaip politikas neabejoju, kad įslaptintas viešumas lengvai tampa kai kam naudingas. Todėl kai kam kai kada ir gali atsirasti noras per daug to drumstumo neskaidrinti.
Bet grįžkime prie ano „neparankių“ (= viešai slaptų ar slaptai viešų) klausimų mazgelio, kuris įsimeta į mūsų dienų valstybių savitarpio santykius. Praėjo tie laikai, kai valstybės vidaus politika buvo daugmaž tik jos vidaus reikalas. Valstybių reikalai jau per daug susipynę, kad jos galėtų būti abejingos kitų valstybių vidaus politikai ir pačios neturėtų noro siekti šiuo atžvilgiu gerai atrodyti kitų valstybių akyse. Iš čia ir atsiranda garsioji vienų valstybių kova už kitų valstybių demokratiją, o kitaip sakant, kitų (pirmiausia, aišku, kaimyninių) valstybių vidinio demokratėjimo procesų palaikymas, jiems teikiama parama. Tos valstybės, kurios demokratijos turi „daug“ imasi remti tas valstybes, kurios demokratijos turi „mažai“. Tarptautinėje valstybių sąveikoje pamažu surandamos ir įsigali atskirų valstybių demokratijos „kiekio“ nustatymo procedūros.
Visa tai būtų gerai ir gražu. Tačiau reikalą komplikuoja kai kurie tos paramos svetimai demokratijai teikimo būdai, iš kurių pats painiausias – pinigai. Kas nežino, kad tai didžiulė, už žmogų daug stipresnė galybė, kurios veikimas gali būti griaunantis, jeigu jai neužneriamas kontrolės apinasris. Bet pinigų kontrolė pasibaigia ten, kur informacija apie juos yra slapta ir sunkiai gaunama.
Vadinamųjų „demokratijos pinigų“ kontrolės galimybės yra ypač mažos, nes ta kontrolė atsimuša į dar porą kliūčių: tokie pinigai paprastai būna kitų valstybių bankuose, o be to dar – privačių asmenų sąskaitose. ( O grynųjų „demokratijos pinigų“ judėjimas per valstybių sienas yra per daug tamsus, todėl patogiau jį priskirti tiesiog „dezinformacijai“).
Tokiomis sąlygomis ir atsiranda tokių pinigų teisingo politinio panaudojimo reikalavimas. Pinigais paremti kitos valstybės demokratiją – tai pirmiausia reiškia paremti jos valdžios opoziciją. Tai yra tarsi savaime suprantama, nes nuo nedemokratiškų režimų kenčia pirmiausia ji. Tad nuo represijų nukentėjusiems ar nukentėti galintiems reikia padėti.
Deja, ši teisinga nuostata greitai išvirsta savo kita, visą reikalą painiojančia puse. Kaip žinia, po to, kai mūsų valstybėje buvo griežtai pasmektas anas Baltarusijos opozicijos veikėjų bankų sąskaitų duomenų perdavimas, pati Baltarusijos opozicija suformulavo savo kontrsiūlymą: Lietuvos valstybė turėtų tikrinti Baltarusijos politinio režimo valdininkų (jų sąrašą opozicija įsipareigoja pateikti) sąskaitas savo bankuose, ir jeigu tie valdininkai neįrodys turimų lėšų teisėtumo, pinigus sąskaitose būtina įšaldyti arba konfiskuoti. Dantis už dantį. Vienu atveju sąskaitos savininkas baudžiamas už mokesčių nemokėjimą, kitu—reikia siekti įrodyti jo turimų lėšų neteisėtumą ir jas atimti.
Bėda kita: kaip tokį kriterijų praktiškai taikyti? Kaip juo naudotis? Ligšiol įgytas šios srities patyrimas dar nedidelis. Prisimename, kaip sąskaitų atskleidimu apkaltintų Lietuvos (beje, taip pat ir Lenkijos) politinių institucijų atstovai, atsiprašinėdami už savo neapdairų poelgį, nurodė svarbų jų kaltę švelninantį motyvą – tai, kad iš Baltarusijos gautose užklausose nebuvo nurodymų, kad čia domimasi opozicijai priklausančiais asmenimis. Ir iš tikrųjų, juk tada viskas būtų labai paprasta.
Tad jeigu mes vis dar sutinkame kažkiek laikytis galiojančios sutarties su Baltarusija apie savitarpio teisinės paramos teikimą, tai gaudytis šioje painioje situacijoje turėsime patys, paprasčiau šnekant, aiškintis patys, kieno duomenis nuo kaimyninės valstybės turime slėpti ir kieno – būtinai (gal net ir neprašomi) pranešti. Taigi mes turėsime išmokti neklysdami skirti tos valstybės opozicionierius nuo jos pozicionierių. Lig šiol mes kažkiek žinojome (o ir tai suklydome) tik pačius žymiausius iš jų, tuos, kurie ir formaliai priklauso ar tai opozicijos, ar tai valdžios struktūroms. Bet juk sąskaitas mūsų bankuose turi ir kiti kaimyninės šalies piliečiai, kurie savo ruožtu gali būti karšti ar tai esamo politinio režimo, ar tai opozicijos šalininkai. O to mes vis dar nežinome
Matyt, ir šiuo atveju mes turėtume pasitelkti platesnį, europinį ar net pasaulinį, už demokratiją kovojančių valstybių santykių su mažiau demokratiškais savo partneriais patyrimą. Vienas šiam atvejui tinkantis to patyrimo komponentas jau pradeda ryškėti. Tarptautinėje arenoje išmokus skirti demokratines ir ne- (ar nevisai) demokratines valstybes, tokie pat skirstymo kriterijai kai kada jau imami taikyti ir personaliai, taigi atskiriems asmenims.
Pirmoji, gerai matoma kregždė čia yra kad ir įsigalintys draudimai įvažiuoti į valstybę (ar jų sąjungą) kitų valstybių asmenims, kurių sąrašas paskelbiamas. Tai yra savotiškas viduramžiais praktikuotų index prohibitorum analogas. Tiktai anie draudimų sąrašai buvo skirti knygoms, o šitie – žmonėms, asmenims. Šiaip ar taip, sudarinėjami į valstybes neįsileidžiamų asmenų sąrašai vargu ar įsitenka senojoje, klasikinėje demokratijos sampratoje.