Ir iš kur tas tikėjimas gali atsirasti, jei jokių realių žingsnių užkirsti kelią šilumos branginimui nepadaryta, o jų žadėjusi imtis prezidentė priversta pripažinti, kad šilumos ūkio lobistai daro spaudimą jai ir visai komandai, kad Šilumos įstatymo pataisos nejudėtų iš vietos. Šalies vadovei šis procesas atrodo įtartinas, o tų institucijų, kurios turėtų tokius įtarimus paneigti arba patvirtinti, balso negirdėti. Gal ir jų vadovai spaudimą jaučia? Gal Lietuvoje nespaudžiamų ir nešantažuojamų tuoj iš viso nebeliks, juolab, kad tų „spaudėjų“ niekas garsiai įvardinti nedrįsta?
Lobistai, sugebantys nepriekaištingai atstovauti šilumos ūkio monopolininkams, sėkmingai laimi nelygią kovą dėl kainų didinimo ir, numesdami nedidelę pelno dalį, sau palankiems politikams atveria kelius į pergalę bet kuriuose rinkimuose. Tarytum užburtas ratas, kurio niekam nelemta sustabdyti, nes tie, kas pabando, paprasčiausiai nustumiami – kad netrukdytų.
Šilumos ūkio virtuvę pažįstu iš vidaus. Savo kailiu teko patirti, kokios galingos srovės joje sukasi. Vienai savivaldybei ar vienam merui su savo komanda prieš jas atsilaikyti labai sudėtinga. Atsparumą neabejotinai padidintų Seimui jau pateiktos įstatymo pataisos, jeigu jos kada nors bus priimtos ir priimtos tokios, kokios reikalingos, o ne su kažkieno „netyčia“ paliktomis, kažkieno „netyčia“ nepastebėtomis spragomis, kuriomis vėliau sėkmingai naudosis tie patys monopolistai.
Yra pakankamai būdų ir prielaidų sumažinti šilumos kainas gyventojams. Pasiremsiu Vilniaus pavyzdžiu.
Vadovaujantis Kainų komisijos patvirtinta „Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika“, 40 procentų pelno, gauto iš elektros energijos gamybos turėjo būti nukreipta bazinei šilumos kainai mažinti. Tačiau tai nėra padaryta. Tai padarius, šilumos gamybos išlaidos sumažėtų maždaug 26-27 milijonais litų.
Antras kelias. Į bazinę šilumos kainą įskaičiuojamas net ir to turto nusidėvėjimas, kuris šilumos gamybai visiškai nenaudojamas. Be to, iš amortizacinių atskaitymų per penkis metus „Vilniaus energija“ sukaups daugiau kaip 230 milijonų litų, o savivaldybės tarybos bei Kainų komisija jai yra patvirtinusi 121 milijoną litų investicijų. Tad šilumos tiekėjams nepelnytai lieka dar 109 milijonai litų ir šia suma gali būti sumažinta penkiems metams nustatyta bazinė šilumos kaina.
Be to, į šilumos kainą, įskaičiuojamos ir šilumos gamintojų atlyginimo sąnaudos. Manau, kad jos yra gerokai išpūstos: bene šešios dešimtys vadovaujančių darbuotojų atlyginimas šilumos tiekimo įmonėje yra beveik toks pat, kaip Vilniaus mero. Manau, kad šių išlaidų nereikėtų įtraukti į šilumos tarifą – jeigu mano, kad specialistai verti tokių atlyginimų, tegu juos moka savo pelno sąskaita.
Trečia. Į bazinę kainą taip pat įtrauktos nepagrįstai didelės šilumos punktų priežiūros išlaidos. Jas būtų galima mažinti bent 16 milijonų ir jau vien tik dėl tokio sumažinimo bazinė šilumos kaina sumažėtų du su puse cento už kilovatvalandę.
Ketvirta. Biokuro naudojimas šilumos gamybai. Šiandien tai galima daryti – Vilniaus antroji ir mieste esančios rajoninės katilinės tam pritaikytos. Sumažinus dujų kiekį ir jį pakeitus būtent biokuru, galėtume pagaminti iki 60 procentų miestui reikalingos šilumos. Tai duotų dar keliasdešimties milijonų litų ekonominį efektą.
Jau vien tik šios mano išvardytos priemonės leistų šilumos kainą vilniečiams sumažinti mažiausiai 7-8 centais. Nuo dabar patvirtintos kainos tai kone ketvirtadalis. Tik ar užteks ryžto ir politinės valios šalies valdžiai šilumos ūkio monopolininkus priversti tai padaryti?