Turime teisę bandyti naujai pažvelgti ir į istorines asmenybes bei jų palikimą. Kritinis mąstymas dar niekada nėra niekam pakenkęs. Tik kažkodėl dėmesio vertos diskusijos mūsų šalyje vis nusirita į emocinių argumentų lygį.
Dar blogiau, kai skirtingas požiūris į tam tikrą istorinę personaliją tampa asmeninių nuoskaudų priedanga, svaidantis nepagrįstais kaltinimais. Liūdina ir tai, kad vertindami garsias asmenybes, viską vertiname iš šiandienos perspektyvos, sąmoningai ignoruodami anuometinį politinį ir kultūrinį kontekstą.
Netyla diskusijos apie poetą Justiną Marcinkevičių bei jo palikimą šiandien ir anuomet. Kiek anksčiau prie gėdos stulpo buvo kalama ir poetė Salomėja Nėris. Diskusijas kelia tiek akademikai, besiburiantys aplink krikščioniško žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ redakciją, tiek viduriniojo amžiaus konservatyvių žmonių karta, mėgstanti ne tik skaniai, sočiai pavalgyti, bet ir aprašyti bei publikuoti savo potyrius viešojoje erdvėje.
Justino Marcinkevičiaus asmenybės „revizijoje“ - naujas posūkis, įgavęs komiškumo atspalvį, į kurį buvo įpintas ir krašto apsaugos ministro Juozo Oleko munduras. Ministrui pakomentavus, kad nebus paskirta trečioji „Patriotų“ premija, kurios, kaip papildomos, buvo galima ir neskirti, Nerijos Putinaitės knygai „Nugenėta pušis.
Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, kilo susierzinimo banga. Autorė stipriai įsižeidė ir lyg maža mergaitė pradėjo visiems skųstis, kad neva ministras įvedė cenzūrą.
Ir tai labai priminė vieną populiarų Just. Marcinkevičiaus kūrinį:
Bet, vos spėjus atsimerkti,
Ji tuojau pradėjo verkti.
O tuo tarpu karo žinią
Vėjas paskleidė pušyne.
Jos ginti stojo garbūs dešinieji nuomonės lyderiai. Nepaisydami, kad krašto apsaugos ministras paaiškino, kodėl priėmė tokį sprendimą.
N. Putinaitės ir jos kolegų kaltinimas dėl Just. Marcinkevičiaus neva skiepyto ateizmo niekaip neįtikina žmonių, kuriems religingumas savaime nėra vertybė, priešingai nei sekuliari valstybė ir laisvai mąstyti sugebanti visuomenė. Ar netikintis žmogus negali būti patriotu?
Kita vertus, nors kai kas tai vadina „kultūriniu karu“, konservatyvių komentatorių reakcija labiau primena tą pačią „Grybų karo“ sceną:
Trenkė kumštimi į pušį:
- Grybai, eisime į mūšį!
Ką sutiksim – tą užpulsim.
Ką pagausim – tą prikulsim.
Visais kanalais išplatintame savo komentare N. Putinaitė tvirtino, kad „cituojant vieną profesorių, pripažinus Marcinkevičių turint sovietinio kolaboravimo dėmelių, dėmėti turės jaustis ir dalis socialdemokratų partijos narių“. Bet kam įsižeidusiai autorei ribą brėžti tik ties socialdemokratų partijos nariais?
Gal, anot N. Putinaitės ir jos pasekėjų, „kolaborantais“ turėtų jaustis absoliuti dauguma žmonių, kuriuos Just. Marcinkevičiaus žodžiai atvedė į Lietuvos valstybės atgimimą? Gal visi esame kalti, gimę sovietinėje Lietuvoje arba tremtyje? Ir todėl visi – vieni daugiau, kiti mažiau „kolaboravome“, tarnaudami sovietinėje kariuomenėje, verčiami kalti marksizmo – leninizmo dogmas, segėdami spaliukų ženkliukus ar ryšėdami pionierių kaklaraiščius. Visi mes gyvenome ir anuomet, taikydamiesi prie primetamų santvarkos „vertybių“. Ir tik tų laikų kultūros šviesulių ir laisvės pragiedrulių vedini atėjome į 1990 m. kovo 11 d. Tokia buvo realybė ir ji yra mūsų atmintyje. Jos neištrinsime, kad ir kaip tą norėtų padaryti dalis postmoderniosios „šviesuomenės“. Priminsiu, kad priešintis sovietinei sistemai išdrįso tik stipriausi žmonės – disidentai. Pagarba jiems už tai. O gal N. Putinaitė bei jos pasekėjai įsivaizduoja prilygstą anuometiniams disidentams ar partizanams?
Krikščioniškojo prado patriotams norėtųsi priminti vieno jų idėjinio vado – Juozo Tumo Vaižganto žodžius, išspausdintus 1900-ųjų m. 8-ajame „Tėvynės sargo“ numeryje apie Lietuvos nepriklausomybę (neprigulmystę).
„...bepročiai iš lietuviškos Socijaldemokratiškos partijos kliedi apie kažkokią Lietuvos neprigulmystę, kuri niekam nesisapnavo ir kurios niekam nereikia... mes Sargiečiai kaip ir visa konservatiška iki kaulų smegenų Lietuva pripažįstame, kad Rusijos Ciecorius yra mūsų Ciecorius nuo Rusijos nerūpinas skirties."
Ar leisime Juozui Tumui ramiai ilsėtis, ar „patriotiškai“ reikalausime „teisybės“, numodami ranka į istorinį kontekstą bei pažiūras žmonių, kurie, kaip ir mes visi, kartais klysta.
Post Scriptum. Gal gerbiama N. Putinaitė turi pretenzijų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios preambulę parašė Justinas Marcinkevičius? Gal Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat – „ateizacijos proceso padarinys“?
„LIETUVIŲ TAUTA
- prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
- jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
- šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
- išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
- įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje
- nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
- puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
- siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė.