Milijardieriai Lietuvoje negyvena, tačiau niekas nesiginčys – socialinės nelygybės, skurdo ir atskirties apstu. Ir nesprendžiant šios problemos, ji nuolat gilėja. Tačiau panašu, kad dabartinė Vyriausybė ir valdančioji koalicija taip nemano. Ji vadovaujasi principu neklysta tas, kas nieko nedaro. Arba, tiksliau, neklystame, nes nieko nedarome.
Geriausias to pavyzdys – plačiai nuskambėjęs žinomų mokslininkų atliktas Lietuvos socialinio modelio tyrimas. Žinoma, kaip ir kiekvienu kitu atveji, privaloma išsiaiškinti, ar šis tyrimas buvo finansuotas skaidriai, ar prie jo prisidėję Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai nepažeidė įstatymų gaudami papildomą atlygį.
Tačiau be pažadų išsiaiškinti finansavimo aplinkybes, nei iš premjero, nei iš jo partiečių ar kitų koalicijos partnerių nieko negirdėjome apie tyrimo turinį, jame išsakytas įžvalgas, pasiūlymus ar kaip apskritai jie ketina spręsti socialinės nelygybės ir skurdo problemas.
Socialinio modelio pristatymuose nuolat dalyvavo premjero patarėjai, jo partijos prezidiumo nariai ir Seimo frakcijos atstovai. Tačiau pačiam Vyriausybės vadovui pats tyrimas ir jame išdėstyti siūlymai buvo „kaip perkūnas iš giedro dangaus“.
Nereikia būti ekonomistu ar įsteigti dar vieną komisiją, kad suprastum, ką kurdami socialinį modelį tyrė mokslininkai. Jie tiesiog mėgino atsakyti į klausimus, ką daryti, kad: 1) darbo vietų Lietuvoje būtų daugiau; 2) žmonės daugiau uždirbtų ir mažiau skurstų ir 3) socialinio draudimo sistema būtų tvari ir užtikrintų tinkamą pagalbą netekusiems pajamų.
Atsakydami į šiuos klausimus mokslininkai šiai Vyriausybei parodė, ką konkrečiai daryti, kad jos programa būtų įgyvendinta. Tačiau net ir turėdama viską ant lėkštutės, ši vis tiek trypčioja vietoje, nes tik nieko nedarant galima neklysti.
Pavyzdžiui, kurti naujas darbo vietas darbdavius paskatintų lankstesnė darbo laiko apskaita, paprastesnis darbuotojų įdarbinimas ir atleidimas, mažesnės išeitinės išmokos. Tuo tarpu gyventojus ieškoti darbo paskatintų didesnė minimali alga, didesnis neapmokestinamų pajamų dydis, socialinių išmokų siejimas su pastangomis įsidarbinti.
Mokslininkų teigimu, didžiausią skurdo riziką patiria asmenys, vieni auginantys vaikus, šeimos, kuriose yra 3 ir daugiau vaikų, taip pat vieniši vyresni asmenys, neįgalieji. Mažinant šią riziką siūloma užtikrinti minimalias pajamas kiekvienam vaikui, lėšas jų priežiūrai įtraukti į neapmokestinamas pajamas, vyresniems žmonėms sudaryti sąlygas kaip galima ilgiau gyventi namuose, įvesti jiems tam tikrų „paslaugų krepšelio“ sistemą.
Taip pat skatinti neįgaliųjų užimtumą plėtojant bendruomeninių paslaugas, didinant paslaugų namuose ir dienos centruose prieinamumą.
Aptardami socialinio draudimo sistemos tvarumą, mokslininkai siūlo kur kas daugiau nei tik mokėti bazinę pensiją iš valstybės biudžeto (kas, beje, įprasta Vakarų valstybėse, nes fiksuoto dydžio lėšas įprasta skirti ne tik vaikams, bet ir pagyvenusiems asmenims). Be to, siūloma nustatyti aiškias pensijų indeksavimo taisykles, kad jų dydis priklausytų ne nuo politikų norų, o nuo prekių ir paslaugų kainų bei paties socialinio fondo biudžeto rezultatų.
Mokslininkai taip pat ragina peržiūrėti socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio tarifus, suvienodinti jų bazę ir sumažinti išimčių skaičių. Su mokėtais mokesčiais labiau susieti ir nustatytas išmokas.
Tai tik keli bendriausi socialinio modelio tyrėjų pasiūlymai. Tačiau viešai skelbiami visi juos grindžiantys argumentai, statistiniai duomenys ir pateikiami siūlymai, kaip konkrečiai keisti teisės aktus.
Esu įsitikinęs, kad bent dalį jų įgyvendinus sunkiausiai gyvenantiems žmonės būtų iš tikrųjų geriau. Na, ir valdantieji galėtų girtis ne tik dėl augančio BVP. O galbūt ir pasauliniame Davoso forume galėtume papasakoti ne tik apie energetinę nepriklausomybę, bet ir apie realią patirtį mažinant skurdą ir socialinę atskirtį. Tereikia, kad nieko neveikiantys, nenorintys klysti ir neklystantys nuo šnekų pereitų prie darbų.