Tuo pat metu Ministras Pirmininkas dar gąsdina verslą neapibrėžtai žadėdamas naujus mokestinius pakeitimus, o Darbo partijos vadovai vis pakartoja dar šiais metais sieksią minimalios mėnesinės algos padidinimo iki pusantro tūkstančio litų. Kartu lyg ir žadama laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo bei sudaryti sąlygas euro įvedimui. Ko kitais metais iš viso to tikėtis Lietuvos piliečiams ir verslui?
Atlygimų didinimas tik neįpareigojančių kalbų lygio
Norėdamas bent apytikriai sužinoti situaciją dėl kitų metų biudžeto, kreipiausi į Ministrą Pirmininką prašydamas informacijos apie numatomas pajamas ir išlaidų didinimo jautriausioms sritims planus. Deja, iš finansų ministro gavau atsakymą, kuris ne kažin ką paaiškina. Nebe pirmą kartą pats Vyriausybės vadovas nesiteikė atsakyti į tokius visuomenei svarbius klausimus, o tai padaryti delegavo savo pavaldiniui.
Kiek aiškesnės Vyriausybės vizijos dėl numatomų pajamų – planuojamas jų augimas 5,6 proc. Tačiau tai iš esmės savaiminis, ekonomikos kilimo ir prognozuojamos infliacijos nulemtas augimas. Kelia nuostabą tai, kad neplanuojamas joks pajamų prieaugis dėl mokesčių administravimo pagerinimo. Išeitų, kad nepaisant garsių kalbų, Vyriausybė neturi jokių ambicijų stiprinti kovą su šešėline ekonomika.
Vertinant Finansų ministro atsakymą apie numatomas išlaidas, tenka apgailestauti, kad čia – jokio aiškumo. Ministras tiesiai pripažįsta, jog dėl biudžetinių darbuotojų atlyginimo didinimo dar nėra priimta jokių sprendimų. Tad pažadai policininkams, kultūros darbuotojams kol kas – tik neįpareigojančių kalbų lygio.
Nors kelininkai skambina pavojaus varpais dėl tragiškai blogėjančios kelių būklės, tačiau dėl kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo didinimo – dar nieko nenuspręsta, dėl sumažintų 2010-2011 m. senatvės pensijų kompensavimo – visiška migla.
Vengimą grąžinti neišmokėtą pensijų dalį valdantieji (nors prieš pusantrų metų dar būdami opozicijoje to iš mūsų griežtai reikalavo) pridengia gudravimu, kad neva priėmę įstatymą dėl pensijų kompensavimo pažeistume fiskalinės drausmės įstatymą ir Mastrichto kriterijus.
Su tuo sutikti galima tik iš dalies. Tokia problema iškiltų, jei priimtume įstatymą dėl visiško pensijų kompensavimo, nesvarbu, ar tai būtų išdėstyta per kelerius metus. Tačiau čia yra paprasta išeitis – galima priimti įstatymą dėl dalinio pensijų kompensavimo 2014 m. (pavyzdžiui, 20-30 proc.) tiek, kiek pakeltų dar neišbalansuotas biudžetas. Neišmokėtos pensijų dalies grąžinimas – prioritetas, kurio mes, būdami valdžioje, nedelsdami būtume ėmęsi.
Tam panaudojus du–tris šimtus mln. litų ir planuojant išlaidas tiek, kiek leidžia fiskalinės drausmės įstatymas, turėtų pakakti lėšų jautriausių biudžetinių grupių darbuotojų (policininkų, kultūros darbuotojų) atlyginimams didinti, Konstitucinio Teismo nutarimui dėl teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimų apgalvotai įgyvendinti bei Kelių priežiūros ir plėtros programos apimtims padidinti. Jau buvo užtektinai laiko Vyriausybei tuos prioritetus patvirtinti, tuomet iki biudžeto projekto pateikimo visuomenei būtų galimybė dėl jų diskutuoti.
Gaila, kad ir šią savaitę svarstant kultūros darbuotojų atlyginimų didinimo projektą sprendimas nebuvo priimtas, o nukeltas rudeniui. Policininkų atlyginimų didinimą logiška būtų sieti su naujo Policijos veiklos įstatymo priėmimu, deja, dėl jo projekto jau daugiau kaip pusmetį Vyriausybė nesugeba patvirtinti jokios išvados.
Koalicija murkdosi su nuteistaisiais
Panašu, kad socialdemokratų Vyriausybė savo politinės valios stygių ir silpnus administracinius gebėjimus bando pridengti propagandiniu puolimu prieš buvusios Vyriausybės sprendimus dėl teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo, kurie buvo socialiai teisingi, nes pajamas didelius atlyginimus gaunantiesiems mažino daugiau nei ir taip mažai uždirbantiems asmenims.
Tuomet atlyginimai Konstitucinio Teismo teisėjams ar ministrams buvo sumažinti 40 proc., o tuo tarpu eiliniams tarnautojams tik 10 proc. – tiek, kiek mažėjo bazinis dydis. Ar visuomenė būtų mus supratusi ir pateisinusi, jei visiems atlyginimus būtume sumažinę, tarkim, po 20 proc. Galbūt 16 tūkstančių litų uždirbantis teisėjas tuo būtų apsidžiaugęs, tačiau dar 200 Lt netekusiam iš vidutinio atlyginimo gyvenančiam valstybės tarnautojui – tai būtų sunkiai pakeliama.
Kaip žinome, šį Vyriausybės sprendimą Konstitucinis Teismas (KT) įvertino kaip prieštaraujantį Konstitucijai. Aš tokį KT nutarimą laikau, švelniai tariant, labai keistu. Pirma, keista, kad ką tik KT pasisakė dėl pensijų sumažinimo ir nieko blogo neįžvelgė, kad jos buvo mažinamos progresyviai: didesnės – gerokai apkarpytos, o mažesnės išvis neliestos.
Antra, keista, kad kai teismas nagrinėjo teisėjų atlyginimų mažinimo progresyvumo klausimą, nutarė, kad progresyvumas negalimas. Taigi tenka apgailestauti, jog teisėjai nesuprato negalį būti teisėjais savo atlyginimų byloje. Tačiau nutarimas yra toks, koks yra. Beje, KT užfiksavo atlyginimus, kai jie buvo pakelti į aukščiausią lygį ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai darbo užmokestis teisėjams kai kuriais atvejais netgi lenkė Prezidento atlyginimą.
Dabartinei Vyriausybei siūlyčiau ieškoti nestandartinių sprendimų, kaip minimaliomis biudžeto sąnaudomis įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą, užuot virkavus ir nepagrįstai kaltinus savo pirmtakus. Jei valdančiojoje koalicijoje pasireikštų stipri politinė valia ir jei valdantieji manytų, kad socialiai teisingiau buvo sumažinti atlyginimus progresyviai, jie galėtų pasiūlyti keletą išeičių.
Manau, kad viena iš jų galėtų būti greitas Konstitucijos pataisos priėmimas, kurioje gana išreikštai turėtų būti pasakyta, jog valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų atlyginimai – nėra „šventa karvė“ ir jie gali būti įvairiai keičiami, priklausomai nuo valstybės ekonominės situacijos ir politinių prioritetų. Tai leistų sumažinti Lietuvoje esančią didžiulę viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų diferenciaciją. Jei konstitucinės dvasios parodė viena, tai Seimas su Konstitucijos pataisa turėtų įrodyti kita. Iš valstybės biudžeto gyvenančių darbuotojų atlyginimų sistemą reikėtų padaryti labiau solidarią, kad daugiau nei dešimt kartų nesiskirtų valstybės tarnautojo – specialisto ir Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimai.
Tačiau nepanašu, kad socialdemokratai susikoncentruotų ryžtingam teisingumo ir solidarumo principo įgyvendinimui. O gal jų ministrai jau jaučia po tiesmukiško Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimo keliais tūkstančiais litų kas mėnesį pasipildančias savo kišenes?
Panašu, kad savo neveikimui ir neryžtingumui pateisinti socialdemokratų veikėjai renkasi nuožmaus buvusios Vyriausybės sprendimų puolimo kelią, skelbia melagingus gąsdinimus, kad neva Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti prireiks milijardų litų, kai tuo tarpu buvusi finansų ministrė atsakingai pasakė, kad šiais metais tam prireiktų trisdešimties milijonų litų, o kitais metais – apie šimto dvidešimties milijonų litų.
Toks jų veikimas dar patogus ir tuo, kad gali leisti visuomenei iš dalies pamiršti, kad socialdemokratai murkdosi koalicijoje bendrininkaudami su nuteistais Darbo partijos lyderiais, nesugeba principingai pasisakyti dėl Seimo vicepirmininko Vytauto Gapšio traukimosi iš užimamų pareigų. Jiems žūtbūt reikia pakeisti politinių diskusijų temas.
Todėl ir bandomos sugrąžinti buvusios Vyriausybės, bankų, ekonominės krizės temos, kad užgožtų svarbiausią – apkaltinamojo nuosprendžio finansinių nusikaltimų baudžiamojoje byloje sulaukusių asmenų dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje temą.