Deja, mokytojo darbas šiandien nepakankamai įvertintas – atlygis nedidelis, profesijos prestižas menkas. Kai lankausi bet kurioje mokykloje ir paklausų mokinių, kas norėtų būti mokytojais, dažniausiai rankas pakelia vos du vaikai. Ir tie du jauni žmonės, pakėlę rankas, paprastai tai - merginos, norinčios būti mokytojomis, girdėdami dabar viešumoje tiek daug nepagarbos mokytojui, patyčių, vargu, ar išdrįs pasirinkti tą kelią. Demonstruodami nepagarbą mokytojams savo vaikų akyse, visų pirma pjauname šaką, ant kurios visi ir sėdime.
Mokytojo darbas tikrai nelengvas, nors labai prasmingas ir teikiantis daug džiaugsmo. Pati tai esu patyrusi per septynerius mokytojos darbo metus. Šią profesiją rinkausi labai sąmoningai.
Mano pradinių klasių mokytoja man buvo pati gražiausia, jaučiau jai didelę simpatiją nuo pat pirmosios klasės. Tėvai man nuo pirmos dienos mokykloje diegė, kad mano mokytoja pati geriausia ir nuostabiausia, ir ji verta didžiausios pagarbos. Tačiau pati tapti mokytoja apsisprendžiau būdama 6-oje klasėje. Šį apsisprendimą pagimdė mano anglų kalbos mokytoja. Nuostabi profesionalė, kurios pamokos buvo kitokios, kuri dalinosi savo patirtimi su ne vienos šalies mokytojais, mokytoja ekspertė, mokytoja mylinti savo darbą, tiesiog mylinti vaikus. Jos akys man švietė. Ji buvo reikli, griežta, teisinga ir tikėjo mumis, savo mokiniais.
Mokykloje man puikiai sekėsi matematika. Laukdavau naujų uždavinių ir su užsidegimu spręsdavau juos, ieškodama vis sudėtingesnių ir įdomesnių iššūkių. Tačiau kai baigiau matematinę mokyklą ir dauguma mano bendraklasių pasirinko tos krypties studijas, aš pasielgiau visiškai priešingai – pasirinkau anglų kalbos pedagogiką. Gavusi brandos atestatą, neabejojau nei dienos – būsiu mokytoja. Taip mane įkvėpė mano nuostabūs mokytojai.
Būdama antrame kurse, pradėjau dirbti Žvėryno gimnazijoje anglų kalbos mokytoja, turėjau keletą pamokų per savaitę. Ir dar puikiai atsimenu tą jausmą, kai pirmą kartą reikėjo įžengti į mokytojų kambarį pasiimti klasės žurnalą. Tapti mokytojų kolektyvo nariu nebuvo nei drąsu, nei paprasta.
Mano pirmasis atlyginimas už tas kelias pamokas per savaitę buvo 67 litai (19 eurų). Kaip studentei, tai buvo visai geras priedas prie stipendijos. Iki šiol puikiai atsimenu, kaip ir kur išleidau savo pirmąją mokytojos algą – pirmiausia nusipirkau bandelių su džemu, po to išsirinkau piniginę.
Asmeniškai pažįstu abi šio medalio puses. Įžengusi į mokyklą, jaučiuosi vienu metu ir mokinė, ir mokytoja, ir mokinius lydinti mama. Taip pat ir atsakinga už visą šią sistemą – esamą situaciją ir jos ateitį. Dabar apsilankius mokykloje, iškart užplūsta jaukūs prisiminimai iš anų laikų. Tačiau tuo pačiu liūdina dabartinė mokytojų situacija, nes akivaizdu, kad per pastaruosius 10 metų labai mažai šviesių pokyčių šioje sistemoje.
Mūsų mokytojų bendruomenė sensta, pusė visų pedagogų yra vyresni kaip 50 metų, 6 proc. yra pensinio amžiaus. Jaunimas retai renkasi mokytojo kelią dėl sumenkusio profesijos prestižo, nedidelių atlyginimų. Mokytojų atlyginimų klausimas sistemiškai nebuvo spręstas daugelį metų, todėl dideles žaizdas slepiant po pleistrais, atsivėrė dar didesnės žaizdos, ir šiandien turime liūdną situaciją. Lietuvos mokytojų algos – vienos mažiausių ES šalyse. Atlyginimais Lietuva atsilieka net nuo Latvijos ir Estijos. Akivaizdu, kad esant dabartinėms kainoms eurais, mokytojai negali jaustis oriai ir atitinkamai rodyti ateities kelią vaikams.
Analizuojant kitų stiprių švietimo sistemų kūrimosi patirtį (Suomijoje, Estijoje, Kanadoje, Singapūre), jų sėkmės raktas yra vienas – buvo atsigręžta į mokytoją. 20 metų trukusi nuosekli švietimo pertvarka, investuojant į mokytoją, šiose šalyse davė rezultatus, kuriais dabar jie didžiuojasi, o mes iš jų mokomės. Taigi trys pagrindiniai komponentai – pertvarkyta mokytojų rengimo sistema, rengiama nauja ir mokytojams palankesnė darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka, mokytojų tobulinimosi ir kvalifikacijos kėlimo pertvarka – sustiprins mokytojų bendruomenę ir sukurs kuo geresnes sąlygas dirbti.
Būnant mokytoju, didžiausias atlygis ar apdovanojimas už šį darbą yra tai, kad nuolat esi tarp jaunų, veiklių, žingeidžių, energingų, jaunų žmonių – savo mokinių. Todėl nuolat pats turi mokytis visomis prasmėmis – ne tik save tobulindamas, augdamas, stebėdamas, besikeisdamas, bet ir augindamas jauną žmogų. Mokytojas yra kaip sodininkas – pasodini sėklą ir matai, kaip užauga sodas – tavo mokyti vaikai. Matai kaip jie toliau keliauja per gyvenimą, kaip auga, tobulėja, didžiuojiesi jas ir tuomet apima begalinio gerumo jausmas, kad ir tu buvai to dalis, kad galėjai prisidėti, auginti jį. Tai yra didžioji mokytojo jėga ir galia, kurią jis turi.
Viskas, apie ką sukasi mokykla, yra jaunas žmogus, vaikas, esantis mokykloje. Mokykloje, kurioje jis pasirinks savo gyvenimo kelią, o nuo jo kelio priklausys ir mūsų šalies ateitis. Mokytojai tampa mūsų lyderiais, mūsų viso gyvenimo kelio kvėpėjais. Mokytojas yra daugiau nei profesija. Juo gali būti tik norintis juo būti ir mylintis vaikus. Todėl mokytojais turi būti geriausi.
Man labai patiko Antikos filosofo Aristotelio mintis: „Educating the mind without educating the heart, is no education at all“ (Švietimas ugdant protą, bet neugdant širdies, yra ne švietimas). Manau, jog čia ir slypi didysis mokytojo menas.
Aš niekada nesigailiu, kad pasirinkau būti mokytoja.