Ne tik premjeras ar kiti politikai, tame tarpe iš opozicijos, tam pritarė, bet ir ekonomistai, apžvalgininkai. Kai kurie taip teigė dar prieš metus, vos tik buvo grąžinta šauktinių prievolė. Statistikos departamento surinkti duomenys rodo aiškiai, kad palyginti su ankstesniais metais emigravusių vaikinų skaičius šoktelėjo po paskelbimo apie atnaujinamą karinę prievolę.
Labiausiai stebina ne tai, kad kai paliečiamas klausimas apie krašto apsaugos klausimus pirmoji ir virš visų garsiausiai pasisako gerbiama Rasa Juknevičienė su savo neginčijamai teisinga nuomone. Tai jau irgi nieko nestebina. Bet į akis krenta nuolatinis ir tendencingas Lietuvos jaunimo menkinimas iš minėtos politikės lūpų.
Tai, kad kalbėdama apie savo partijos jaunimą be užuolankų išrėžė „mes turime užauginti pamainą iš jaunesnės kartos žmonių, kuriems dabar iki penkiasdešimties“, palikime konservatorių vidaus supratimui kas tai „jaunas“ politikas. Apie žilagalvį jaunimą galima atskirai pakalbėti.
Tačiau kaip turėtų jaustis jaunuolis, pradėjęs tarnauti šauktinis, kai politikė svaidosi retoriniais šūksniais: „štai į NATO pratybas Lietuvoje šį rudenį atvykę Estijos šauktiniai pasirodė puikiai“, „Estijos pavyzdys man kelia didžiulę pagarbą“. Tarsi įsakmiu auklėjančiu tonu bandoma pasakyti, kaip gražiai elgiasi kaimynų vaikai ir kokie mes... netikę. Ar tai nemenkina Lietuvos jaunimo?
Kiekvieną savaitę susitinku su jaunimo grupėmis iš skirtingų Lietuvos regionų. Kalbamės ir diskutuojame įvairia tematika. Tame tarpe ir apie patriotiškumą, savanorišką ir šauktinių karo tarnybą. Ir nuomonių būna labai įvairių. Tačiau dar neteko sutikti jaunuolio, dvejojančio ar nesididžiuojančio savo šalimi.
Manau, kad absoliuti dauguma jaunimo esame savo krašto patriotai. Matome dažnas jaunimo pilietines akcijas, jų aktyvų dalyvavimą valstybinėse šventėse ir minėjimuose, kaip, kad vakar prie laužų. Per pozityvųjį aiškinimą, reikia kalbėtis su jaunimu. Kartu su šeimos ir bendruomenės tradicijomis, ugdant pagarbą valstybės simboliams, skatinant savanoriškai pasirinkti tarnystę krašto apsaugoje per pareigos jausmo auginimą, bet ne R.Juknevičienės piršto grūmojimo stiliumi ir teiginiais, kad „didžiajai daliai jaunimo į galvas tvirtai įkalta juoda vinis“. Atsiprašau, bet tada kyla minčių ar ne tamsta rankoje plaktuką laikote.