Politikai per galvą verčiasi, siekdami parodyti savo aktyvumą, lenktyniauja, kuris pademonstruos labiau pasipiktinusį veidą, išaimanuos didesnį susirūpinimą, išrėks ką nors labiau įžeidžiančio apie esančius už valdžios vairo, papils daugiau purvo, sukurs įtikinamesnę sąmokslo teoriją... Kartais priešrinkiminės transformacijos ir populizmo aukštojo pilotažo triukai išties įspūdingi. Belieka tik stebėtis ta išmone, kurios griebiasi kai kurie politikai, užuosdami artėjančią politinę mirtį ar bent jau politinę vegetaciją.

Pastaruoju metu kaip niekada akivaizdžiai dvigubų standartų mentaliteto paženklinta ir nieko bendra su realybe neturinčia pigia propaganda užversta viešoji erdvė kelia daug klausimų apie tuos, kurie taip atvirai demonstruoja siekį užimti valdančiųjų poziciją. Bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis.

Šiomis dienomis konservatorė Irena Degutienė tapo tikra socialinių tinklų ir portalų žvaigžde. Dėl savo nepakartojamos iškalbos, o gal tiksliau dėl dar vienos praleistos progos patylėti.
Šiaip jau dažniausiai mėgstanti moteriškai pasibėdavoti ir gerosios tetulės įvaizdį demonstruojanti ponia Degutienė šįkart netradiciškai pasitelkė agresyviai chamišką konservatorių retoriką. Ir nesunku nuspėti priežastį. Bet apie tai vėliau.

Ponią Degutienę pašiurpino tautiečiai, kurie kovo 11-ąją važiavo ieškoti pigesnių prekių į Suvalkus. Ir su konservatoriams būdingu ponia vištakumu dairosi kaltųjų. Bet gerbiamoji ponia, o kas nuskurdino tuos žmones? Būtent konservatorių ir liberalų vyriausybė ekonominės krizės metu itin brangiai skolinosi iš užsienio privačių bankų, atsisakydama priimti Tarptautinio valiutos fondo paramą. Kubiliaus „diržų veržimo“ politika žiauriai smogė pirmiausia vienišoms mamoms, vaikams, pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir kitoms socialiai labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

Tai konservatorių ir liberalų vyriausybė padidino PVM iki 21 proc. ir panaikino PVM lengvatas. Šiandien Lietuvos valstybė turi mokėti milžiniškas palūkanas už konservatorių ir liberalų paimtus bangius kreditus, kompensuoti pensijas, atstatyti sumažintas algas ir visaip kovoti su jų sukurtu skurdu. Na o šie dabar jau tarsi „ne prie ko“ politikai dar drįsta kritikuoti vyriausybę, kad, matai, nepakankamai greitai taiso jų nusikalstamai pražūtingos veiklos pasekmes. Ir vėl bando visaip bruktis link valdžios, ciniškai tyčiodamiesi iš tautos, kurią apiplėšė.

Beje, o ponios Degutienės nepašiurpino jos partijos patriarchas, kuris kovo 11-ąją buvo ne Lietuvoje, ne su tauta, o siuntė linkėjimus iš tolimosios Indijos, gėrėdamasis dieviškuoju Tadžmahalu ir pasakodamas, koks didingas ir gražus yra pasaulis. Na žinoma, apsipirkimas Suvalkuose, palyginus su tuo gražiu ir didingu pasauliu, konservatoriams atrodo žiauriai niekingas ir nepatriotiškas...

O valdantieji, anot jūsų, neįgalūs, p. Degutiene? Vyriausybė neįgali? Visai nesunku nuspėti, kodėl taip sakote. Veikiausiai nusprendėte atvirai pasityčioti, kad neatsiranda jėgos, galinčios atskleisti visuomenei tiesą, kaip jūsų sūnaus Gedimino Degučio bendrovė „Novotersa“ jau po banko „Snoras“ bankroto šiame banke laikytomis lėšomis sugebėjo padengti tame pačiame banke paimtą kreditą.

O dar ne vieną milijoną prieš dvi dienas iki banko subankrotinimo atsiėmė visa Santariškių sistema, kuriai priklausė ir Raudonojo kryžiaus ligoninė, kuriai tuo metu vadovavo ir jūsų vyras. Kai daugybė Lietuvos žmonių savo sąžiningai uždirbtus ir taupytus pinigus prarado... Kokie sutapimai, ar ne?

Taigi, ponia Degutienė turbūt neįgaliais vadina tuos, kurie niekaip nesugeba įveikti jos galingo užnugario ir galingų užtarėjų, nes pramušus tą gynybinę sieną visuomenė paskęstų taip laukiamos informacijos liūne – paslaptinga banko „Snoras“ griūtis, milijonai skandalingos reputacijos laikinojo banko „Snoras“ administratoriui S. Frikliui ir jo komandai nežinia už ką, o kur dar, kaip kalbama, ne tik Degutienės šeimos atsiimti indėliai... Tikiu, kad teisėsaugos institucijose, kalbant Degutienės žargonu, yra tikrai įgalių žmonių ir visuomenė anksčiau ar vėliau sužinos tiesą apie jos sūnaus reikalus „Snore“, nors ir dabar nelabai kas turi abejonių dėl mamytės vaidmens.

Bet ponia Degutienė, besityčiodama iš tų, kurie nesugeba jos pričiupti, ciniškai išsityčiojo iš neįgalių žmonių. „Neįgaliųjų kaip ir reiktų gailėtis“, – pasakė ponia Degutienė, dar kartą pademonstruodama savo ir savo partijos supelijusį mentalitetą.

Tiesa, sulaukusi neigiamos visuomenės reakcijos dėl savo nusišnekėjimo, ponia Degutienė staiga pakeitė nuomonę ir bandė „tikslinti“ savo pasisakymą, kaip, beje ir prieš keletą metų, kai dėl konservatorių ir liberalų tautos skurdinimo politikos iš Lietuvos emigravusius žmones apkaltino nemeile tėvynei ir pinigų vaikymusi. Ir tuomet, ir dabar žurnalistai buvo kaltinami tendencingu informacijos pateikimu, konteksto iškraipymu ir pan.

Beje, po vieno skandalo ponia Degutienė nekeitė nuomonės ir netikslino savo žodžių. Po, atrodo, tokio nuoširdaus rūpesčio Lietuvos ateitimi, kai žurnalistams aimanavo apie iš „Baltųjų rūmų“ sklindančias intrigas ir iš Lukašenkos perimtą prezidentavimo stilių, pagarsinus jos žodžius, ponia Degutienė pabruko uodegą ir nėrė į krūmus. Gal bent tuomet buvo nuoširdi?

Kita vertus, reikėtų suprasti ir ponią Degutienę. Turbūt labai sunku įsijausti į skurstančių žmonių padėtų, atjausti juos, kai savimi, savo vaikais ir giminėmis yra gerai pasirūpinta ir jokios krizės jau nebaisios. Čia ne tik apie vis dar neišnarpliojamus „Snoro“ reikalus. Žmonės, minėdami Degutienės pavardę, kalba ir apie kitą „stebuklą“ – Valakampiuose išdygusius tris namus su vienu leidimu...

Beje, demonstratyvus Degutienės patriotizmas Kovo 11-osios proga nuoširdumu visai nekvepia. Pasigedau patriotiškos Degutienės pozicijos pseudopatriotei kolegei Seime užtraukus šlovingos komjaunuoliškos praeities laikais puikiai išmoktą sovietinį himną. Ponia Degutienė turbūt buvo tarp tų pseudopatriotų, kurie kalė prie kryžiaus Lietuvos himną giedojusius kolegas? Ir ką gi čia bepridursi...

Dabar Irena Degutienė aktyviai atiduoda duoklę lietuviškųjų konservatorių chamizmui. Ir nesunku suprasti, kodėl.

Sakoma, kad už vakarienę reikia atčiulbėti. Tai ir čiulba dabar Degutienė, kad dar ketveriems metams būtų pakviesta prie sotaus stalo. Pozicija partijos sąrašo viršutinėje dalyje tai gali garantuoti. Bet gal ponia pamiršo, kad kvietimus prie Seimo stalo dalina tauta? Degutienės ir jos kolegų kompanijai, atrodo, gresia tų kvietimų gauti visai nedaug, tad niekas dėl tos sočios vietos nėra garantuotas. Ar neįgaliųjų ir emigrantų balsų taip pat tikitės, ponia Degutiene? Turbūt nelabai derėtų po tokių žmonių įžeidinėjimų.

Kilus skandalui dėl Degutienės sūnaus įmonės pinigų subankrotintame „Snore“ išgelbėjimo, ponia Irena teigė nusivylusi politika ir iš jos pasisakymų daugelis suprato, kad su politika greitai bus atsisveikinta. Skandalas buvo pritildytas ir ponia Degutienė persigalvojo. O gal geriau reikėjo tą pažadą tesėti?