Štai ir vėl, vos imamės svarstyti svarbų valstybei klausimą, mes, socialdemokratai, sulaukiame kaltinimų, neva esame prieš reformas. Nors mūsų „kaltė“ tik tokia, kad turime kitokį požiūrį ir matome kitokią reformos kryptį, nei politines virveles ir svirtis traukanti Daukanto aikštės šeimininkė bei kai kurie stambieji pramonininkai.
Noriu dar kartą pakartoti, kad socialdemokratai pasisako už miškų sektoriaus pertvarką. LSDP yra bene vienintelė frakcija Seime, kuri turi aiškią urėdijų reformos viziją, besiremiančia mokslininkų ir specialistų skaičiavimais bei išvadomis. Siūlome pertvarkyti šią sritį taip, kad ji būtų ir ekonomiškai efektyvi, ir socialiai teisinga, ir, svarbiausia, kad nepakenktų Lietuvos gamtai.
Jau ankščiau skaičiavome ir diskutavome, kad 42 urėdijos yra per daug, bet tuo metu neradus sutarimo, įstatyme laikinai buvo taip užfiksuota. Šiuo klausimu pasisakė ir Valstybės kontrolė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare siekiame tapti. Todėl buvo sudaryta mokslininkų, miškininkystės specialistų grupė, kuri išanalizavo situaciją ir pernai pateikė siūlymus.
Remiantis moksliniais tyrimais ir išvadomis, socialdemokratai Seime užregistravo įstatymo pataisas, pagal kurias urėdijos būtų pertvarkytos taip, kad urėdijos būtų ekonomiškai rentabilios. Kiekvienoje jų turėtų būti ne mažiau 25 ir ne daugiau 60 tūkstančių hektarų miško. O kirtimų apimtys turėtų būti ne mažesnės kaip 100 tūkst. kietmetrių per metus. Pagal socialdemokratų siūlymus, pertvarkant urėdijas, jų galėtų likti apie 25-30. Be to, socialdemokratai siūlo atkreipti dėmesį, kad svarbu ne tik pelningai iškirsti, bet atsodinti ir puoselėti mišką.
Naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko staiga pasiūlyta urėdijų reforma, atrodo, yra skubota ir nenuosekli. Suprantama, kad strimgalviais stumiami sumanymai gali sukelti priešpriešų ir įtarimų visuomenei. Atrodo, kad taip ir nutiko. Vos pasigirdus ministro siūlymams dėl urėdijų pertvarkos ir galimo jų centralizavimo, viešojoje erdvėje pasklido įvairiausių siūlymų, vertinimų, prieštaravimų ir net įtarimų.
Nerimą kelia teiginiai, esą tokiu centralizuotu modeliu siekiama labai palankių verslo sąlygų daliai stambiosios medienos perdirbimo pramonės. O Seimo, ministerijų ir departamentų koridoriuose netyla kalbos, kad reforma skubinama būtent dėl stambių verslo grupių interesų. Ne kartą galėjome suprasti tarp eilučių pateikiamą kai kurių stambiųjų medienos perdirbėjų norą apriboti konkurenciją ir jiems leisti lietuvišką medieną pirkti mažesne nei rinkos kaina. Panašiai yra įsitikinęs ir Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas profesorius Edmundas Bartkevičius. Jo nuomone, siūloma pertvarka gali būti naudinga stambiesiems medienos perdirbėjams, kuriems atsivertų galimybės pigiau apsirūpinti žaliava.
Statistiniai duomenys rodo, kad medienos produkciją gaminanti Lietuvos pramonė ne tik didina gamybą, bet tuo pat metu mažėja veikiančių įmonių skaičius. Tai reiškia, kad didėja gamybos koncentravimosi lygis ir didžiųjų įmonių vaidmuo. Susiformavo keturios pagrindinės medienos įmonių grupės.
Tad kyla klausimas, ar darydami pertvarką mes norime gerovės valstybei ir visuomenei, ar tik patenkinti nepasotinamą dalies stambiosios medienos pramonės poreikį? O kaip miškininkų ir visuomenės nuomonė, regionų interesai?
Dešinieji oponentai iš konservatorių, atrodo, net neįsigilinę garsiai pradėjo sveikinti aplinkos ministro reformą. Kita vertus, bepigu dešiniesiems nepritarti, kai jų politinės vertybės yra tokios – dirbti ir vykdyti politinius sprendimus stambiųjų naudai.
Ir šis klausimas yra ne tik ekonominis, bet ir socialiai jautrus. Norėčiau priminti, kad prie kiekvienos urėdijos yra įsikūrusios smulkios įmonės, lentpjūvės, kuriose dažnai dirba net po kelias dešimtis žmonių. Jų išlikimas centralizuojant urėdijas taptų abejotinas. Vien skelbiant centralizavimo planus, šie žmonės vėl būtų paskatinti emigruoti.
Šiandien rajonų ir miestų bendruomenės kelia šį klausimą labai skaudžiai ir mato dar vieną grėsmę gyventojų užimtumui. Mes, socialdemokratai laikomės kitokios nuomonės nei jaunasis konservatorių lyderis, rinkimų kampanijos metu arogantiškai pasisakęs apie lentpjūves regionuose. Norėtųsi priminti, kas Lietuvos miškų sektoriuje dirba apie 4 tūkstančius darbuotojų.
Maža to, Lietuvos viešojoje erdvėje, pasak miškininkų, sulig reformos stūmimo pradžia prasidėjo jų profesijos juodinimas. Kaip pastebi profesorius E. Bartkevičius, esama keistų sutapimų, kad šių metų sausio 10-ąją aplinkos ministras Kęstutis Navickas susitiko su asociacijos „Lietuvos mediena“ atstovais ir tą pačią dieną viešojoje erdvėje prasidėjo šmeižto kampanija prieš miškininkus, o ministras netrukus paskelbė pertvarkos metmenis.
„Pasipylė pareiškimai apie urėdijose neva klestinčią korupcija, kai kurioms urėdijoms gresiantį bankrotą. Tikrovės visiškai neatitinka ir kalbos apie prastus finansinius rodiklius. Visos miškų urėdijos dirba pelningai, į valstybės biudžetą jos sumoka daugiau kaip 42 proc. visų gautų pajamų. 2016 metais urėdijų normalizuoto grynojo pelno marža siekė 17,7 proc. ir šis dydis yra ženkliai didesnis už Daukanto aikštės pavyzdžiais laikomus energetikos sektoriaus rodiklius. Miškininkų nuomone, šiuo metu Lietuvoje veikianti elektroninė aukcionų sistema yra viena šiuolaikiškiausių Europoje, jos gali pavydėti net kaimyninės šalys“, – įsitikinę Lietuvos miškininkai. Be to, pasak jų atstovų, dabar Lietuvoje kertama tausojant miškus, ne taip kaip, pavyzdžiui, Latvijoje, kurios pavyzdį dažnai ir pateikia centralizacijos šalininkai.
Būtų labai apmaudu, jei reforma būtų įgyvendinta tik atsižvelgus į siaurus interesus ir virstų Lietuvos miškų išparceliavimu.
Todėl tikiuosi, jog kartu su koalicijos partneriais Valstiečių ir žaliųjų frakcijos ir suprantančiais regionų bei miškų problemas kolegomis iš kitų Seimo frakcijų vykdysime darnias ir visuomenės lūkesčius atitinkančias miškų sektoriaus pertvarkas.