Gaila, kad nepatikslinta, kas būtų tie „mes“. Sprendžiant iš klausimo autoriaus tekstų bei tų autoritetų, kuriais jis linkęs remtis, „mes“ – tai, ko gero, tie jaunesniosios kartos intelektualai, kurie skelbia kovą vadinamiesiems kultūriniams mitams.
Aišku, kad manęs tarp jų nėra, todėl ir atsakymą į klausimą siūlysiu, atskirdama savąjį „mes“ nuo A. Streikaus bendraminčių, kuriuos trumpumo dėlei pavadinsiu GD –„grupė draugų“.
Pasak mito teoretikų, šiuolaikinėje meno kritikoje mitais dažnai laikoma populiariųjų rašytojų kūryba. Todėl nieko stebėtina, kad GD savo kritikos taikiniu pasirinko populiariausią XX pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių poetą Justiną Marcinkevičių.
Toji GD pasižymi keistu skoniu: iš visos poeto kūrybos jie išsirenka, skaito ir aptarinėja pačius silpnuosius kūrinius, kurių ir poeto amžininkai neskaitė ( mes, sovietmečiu augę poezijos mėgėjai, žinojome, kad bet kurio poeto eilėraščių rinktinėje pirmųjų dešimties – dvylikos puslapių nė atsiversti nereikia, nes ten bus privalomieji reveransai valdžiai), ir pats poetas, pasiekęs kūrybinės ir asmenybinės brandos periodą, neįtraukdavo į savo rinktines.
Todėl toks pasirinkimas primena ne rafinuotus, kaip jie save apibūdina, intelektualus (beje, sveiko gyvenimo būdo propaguotojai perspėja, jog rafinuoti produktai kenkia sveikatai), o žmones, kurie, turėdami galimybę rinktis geriausios kokybės produktus, renkasi tuos, kurių galiojimo laikas seniai pasibaigęs.
Atrodo, tie žmonės augo ir brendo nežinodami, jog sovietmečiu daugelis gyveno, kūrė, laikydami kišenėje špygą, nukreiptą į valdžią, o skaitytojai išmoko skaityti tarp eilučių, ten atrasdami tikrąją prasmę.
Bet kam tai šiandien rūpi? Nebent tiems, kurie išties taip gyveno, ir vedami idealų, kuriuos, be visų kitų aplinkybių, skelbė, ugdė tautos poetas, išaugo į Sąjūdžio tautą.
O gal ir Sąjūdžio tauta – mitas? Mitas, sugriovęs SSSR? Mitas, pasiekęs tai, dėl ko pokariu kovojo ir žuvo tūkstančiai partizanų, t. y., iškovojęs nepriklausomybę?
Kyla klausimas: jeigu mitai tokie galingi, jei padaro tai, ko nepajėgia moderniausiomis technologijomis ginkluotos armijos, tai kokia prasmė su jais kovoti? Nebent ta, kad, paneigus mitą, būtų mestas šešėlis ir ant viso to, ką su mito pagalba pavyko įgyvendinti?
Analizuojant A. Streikaus suformuluotą klausimą, į akis krenta žodžiai: „vis dar reikia“. Vadinasi, autorius pripažįsta, kad būta laiko, kai tautos poeto išties reikėjo. Kam? Sovietų valdžiai, kaip aiškina kai kurie iš GD? Nesąmonė. Juk jos jau trečias dešimtmetis kaip nebėra, o mitas, sprendžiant iš tų pastangų, kurias GD investuoja į kovą su šituo mitu, vis dar labai gyvas.
Išties, dar ir šiandien, kaip ir Sąjūdžio laikais, įvairiose šventėse, minėjimuose, kuriuose prisimenamos tautai (!) svarbios datos ir įvykiai, tebeskamba J. Marcinkevičiaus eilės, tebedainuojamos dainos jo žodžiais.
Rašau, ką tik grįžusi iš respublikinės konferencijos, skirtos Žemaitijos partizanų Kardo rinktinės 70-čiui paminėti, vykusios Kretingos rajono Darbėnų gimnazijoje.
Čia irgi nebuvo apsieita be J. Marcinkevičiaus eilių... Matyt, jos dar ilgai skambės ten, kur bus prisimenama Tėvynė, laisvė ir tie, kurie dėl tos laisvės kovojo, dėl jos gyveno, dėl jos žuvo.
Kiekvienas Sąjūdžio kartos atstovas, pirmųjų antisovietinių mitingų, Baltijos kelio dalyvis, bei savo kūnais gynusieji TV bokštą, parlamentą, manau, neabejodami atsakytų, jog tautos poeto reikia tautai. Ne grupelei rafinuotų intelektualų, ne pilietinei visuomenei, ne teisingausia save laikančiai partijai... Tik tautai!
Tiesa, kaip jau yra rašę Alvydas Jokubaitis ir Raimundas Lopata, kai kam, žvelgiant iš empirizmo pozicijų, „tauta visada atrodė kaip gana mistinis esinys”, ir požiūris, kad tauta yra fikcija, „ypač populiarus pokomunistinėje Europoje”.
Keista, bet būtent tai „fikcijai“ yra svarbi istorija kaip tautos moralinės ir politinės savivokos dalis, bet istorijos , pasak minėtų autorių, „nereikia ekonominiam žmogui, kurio santykį su pasauliu lemia kosmopolitinis individualios naudos principas”.
Tik tautai, o ne ekonominiam žmogui reikia (tautinės) Valstybės ir Konstitucijos, kuri apibrėžia bei gina tautos interesus. Tik tautai, be istorijos, dar reikia gimtosios žemės, gimtosios kalbos, visą tautą vienijančios kultūros, (beje, taipogi ir savo raidyno kaip sudėtinės kultūros dalies).
Pagaliau, tautai reikia ir kultūrinių mitų, ir realių istorinių herojų, tokių kaip baltų žemių vienytojas karalius Mindaugas ar žemaičius su lietuviais skaityti išmokęs vyskupas Motiejus Valančius, tautos patriarchas Jonas Basanavičius ar, laimei, taip ir nespėjęs sulenkėti Lietuvos valstybės himno autorius Vincas Kudirka.
O dvasios atgaivai būtinai reikia poeto, kuris savo ypatingu, poetiškai lietuvišku žodžiu kurtų, augintų tautos emocinį, kultūrinį mentalitetą, nužymėtų gaires į tautinį gyvenimą tautinėje valstybėje.
Poetų Lietuvos žemė pagimdė daug. Talentingų ir paprastų eiliuotojų, dainingų lyrikų ir filosofuojančių, socialiai angažuotų, tautinių ir kosmopolitiniu Žmogumi išsipleikusių ant žemės rutulio. Kaip sakoma, kiekvienam skaitytojui pagal jo poreikius.
Bet likimo deivė Laima taip jau nulėmė, kad į sovietų valdžios formuojamos „liaudies“ neišblėsusį poreikį išgirsti ir atsiminti, jog ji – tauta, jog ji - Lie-tu-va (žinau, GD didžiai piktina šita skanduotė, bet man ji tebepatinka, iki ašarų, kaip ir anuomet, kai pirmą kartą ją išgirdau Klaipėdos dramos teatre) talentingiausiai atsiliepė būtent J. Marcinkevičius.
Tai faktas, kurio neįmanoma nuginčyti, kad ir kaip kažkam to norėtųsi. Arba, kaip neseniai „Metuose“ paporino Valentinas Sventickas, „gyvenimo faktai yra šaltesni ir tikresni už jų kraipymus. Kas buvo, įvyko, veikė ir paveikė (kaip mūsų tautos poeto geriausi kūriniai – J.L.), nedingsta dėl to, kad pasakoma, jog nebuvo ar buvo kitaip. Žodžiai tėra brūzgynai, o upė teka kaip tekėjusi“.
Vadinasi, kol bus tauta, tol jai reikės tautos poetų. Tautai, ne „jums“.
Beje, vos neužmiršau paklausti: ar jums dar reikia tautos?