Šis poreikis geriausiai gali būti patenkintas bendruomenėje, kuriai jis priklauso. Visi žmonės nuo vaikystės priklauso kokiai nors asmenų grupei. Lietuvoje žodis „bendruomenė“ turi kelias reikšmes: bendruomenė kaip žmonių grupė ir bendruomenė kaip bendruomeninė organizacija. Kas yra bendruomeninė organizacija? Ką ji veikia, kuo gyvena ir kuo yra ypatingi jai priklausantys žmonės.
Bendruomenės ateina į pagalbą žmonėms
Dažnai keliaujantieji po Lietuvą mato, kaip per pastaruosius penkiolika metų gražėja Lietuvos kaimai ir miesteliai. Žmonės didžiuojasi savo kaimu, tradicijomis, kalba. Nors kaime kaip niekur kitur matyti ir visos Lietuvos problemos – socialinės ir ekonominės. Tačiau kaime, kitaip nei mieste, išsaugotas ir kasdien stiprėja kaimynystės jausmas, puoselėjamos tradicijos. Tai skatina kurtis bendruomenines organizacijas, įgyvendinti įvairius projektus bei vykdyti pilietinę sociokultūrinę veiklą.
Kaip žinia, kaime yra ypač aktualios emigracijos, senėjimo problemos. Kaip byloja liaudies išmintis – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tad kaimo bendruomenės, kartais padedant seniūnijoms ir savivaldybėms, imasi įgyvendinti socialinius, infrastruktūrinius ir kultūrinius projektus: teikti socialines paslaugas, organizuoti jaunimo užimtumą ir panašiai. Atrodo gražu? O kas toliau?
Valstybė bendruomenes puoselėja kalbomis, o ne darbais
Toliau šios nevyriausybinės organizacijos turi kurti darbo vietas, nes veikiančios valstybinės ar pusiau valstybinės institucijos, gaunančios už tai finansavimą, to nepadaro. Pavyzdžiui, kad ir ilgai skatinta, puoselėta, finansuota kooperacija, kuri taip ir neprigijo Lietuvoje, nors kaimyninėje Latvijoje yra labai populiari.
Tad gal reikėtų pradėti šią veiklą ne nuo finansavimo, o nuo žmonių telkimo? Juk jau dabar matome gražių pavyzdžių Kelmės, Vilkaviškio, Tauragės, Kėdainių, Kauno rajonų bendruomenėse, kurios yra įkūrusios savo verslus. O kas yra bendruomenės verslai, jei ne tie patys kooperatyvai – kai visi dirba vienam labui?
Daug diskutuota, bet taip ir liko neaiški socialinės įmonės koncepcija. Iki šiol neaišku, ar socialines paslaugas teikiančios bendruomeninės įmonės yra socialinės įmonės? Koncepcijos kuriamos, o bendruomenininkai jau dirba. Įstatymo jiems reikia dabar, ne po kitų Seimo rinkimų. Bendruomenės vykdo trumpalaikius projektus, o baigusios juos susiduria su tęstinės veiklos finansavimo problemomis. Savivaldybės nenori pirkti paslaugų iš nevyriausybinių organizacijų, o valstybė, nors deklaruoja, kad siekia įtraukti nevyriausybines organizacijas į paslaugų teikimą, nesiima konkrečių veiksmų, kurie padėtų perduoti socialines paslaugas vietos bendruomenėms.
2007–2013 metų Europos Sąjungos parama naujoms darbo vietoms kurti nebuvo tinkamai išnaudota, todėl naujame finansavimo periode šis uždavinys keliamas vietos bendruomenėms. Neišvengiamai kyla klausimas – jeigu lėšos, kurios buvo skirtos naujiems pastatams išlaikyti bei konsultantų atlyginimams, būtų skirtos vietos bendruomenėms, kokį rezultatą šiandien matytume?
2016 metai paskelbti Vietos bendruomenių metais. Metai skirti sustiprinti bendruomeninės veiklos vaidmeniui, kuriant pilietinę visuomenę, stiprinant bendruomenių įvaizdį, populiarinant bendruomeninę veiklą, viešinant sėkmingus pavyzdžius. Taip pat siekiant pagerbti armiją savanorių, dirbančių savo kaimų, miestų ir miestelių labui. Tačiau jokio finansavimo vietos bendruomenių metų tikslams įgyvendinti ir tinkamai juos sutikti Finansų ministerija nenumato. Taigi, vėl – tik lozungas, o bendruomenininkai šventę padarys sau patys.
Kaimui irgi reikia savo parlamento
Džiugu, kad, nepaisant tokio atsainaus valstybės požiūrio, bendruomenininkai nenusimena ir toliau tęsia savo dabą.
Labai sveikintina iniciatyva – Kaimo parlamento sušaukimas, siekiant aptarti aktualiausias problemas ir padėti valdžiai kartu jas spręsti. Nemažai pasiekta po pirmosios sesijos: supaprastinti Valstybinės veterinarijos tarnybos reikalavimai, sustyguotas Kaimo plėtros programos LEADER metodų įgyvendinimas 2014–2020 metais, aptartas multifunkcinių centrų steigimas. Labai gaila, jog be dėmesio liko jaunų šeimų pritraukimo į kaimus pasiūlymai. O jų būta tikrai neblogų. Vienas iš jų pasitelktas iš Slovėnijos – skirti jaunai šeimai žemės namui statyti.
Gaila, kad nevyriausybinės organizacijos savo veiklą vykdo savanoriškais pagrindais, o valstybė nenumato nė vienos konkrečios priemonės, kuri skatintų savanorišką veiklą Lietuvoje, nors jau po I-ojo Kaimo parlamento pernai Vyriausybei buvo pateikti konkretūs pasiūlymai.
Bendruomenių stiprinimo gairės
Džiaugiuosi, kad bendruomenininkai yra veiklūs ir nenuleidžia rankų, tačiau nuveikti dar reikia tikrai nemažai. Reikia teisiškai įtvirtinti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo pagrindus, numatant tikslus, būdus ir konkrečias priemones, nustatant prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką. Todėl labai svarbu:
keistis ir skleisti informaciją apie nevyriausybinių organizacijų teikiamas bei bendruomenėms reikalingas paslaugas;
remti vietos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos institucijas;
propaguoti nevyriausybinių organizacijų veiklą, sprendžiant bendruomenių problemas;
įtraukti nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesą;
aiškiai apibrėžti paramą ir nevyriausybinių organizacijų finansavimą, skiriant lėšų tiek jų administravimui, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti.
Svarbu, kad visi bendri siekiai būtų vykdomi, remiantis partneryste, kad planuojamas ilgalaikis bendradarbiavimas būtų laikomas plėtros strategijos elementu ir apimtų plačiausias galimas vietinės bendruomenės veiklos sritis. Pagrindinės savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo sritys yra socialinės paslaugos, sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, ekologija ir gamtos apsauga, sportas ir turizmas. Nuo šių organizacijų rengiamų projektų, nukreiptų į naujų darbo vietų kūrimą kaimo vietovėse, bendruomeninių organizacijų verslumo ugdymo priklauso teigiami pokyčiai visuomenėje ir visoje valstybėje.