Daugelyje publikacijų, šiltai atsiliepiančių apie tremtinius, tarsi stebimasi, kad sąskrydyje daug dėmesio parodyta Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Pavyzdžiui, „Defi.lt“ lyg su nuostaba pabrėžiama, kad sąskrydyje buvo dalinamos „Tėvynės Sąjungos žinios“. O Vidmantas Valiušaitis „Lietuvos žiniose“ tvirtina, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai esą yra „valstybininkų“ tarnyboje, o šiaip jų vaidmuo politikoje tėra „kuklus“.
Čia norėčiau priminti kelis nesenus faktus, kurie kai kuriems žiniasklaidininkams gal ir atrodo mažareikšmiai, bet jų visus teiginius verčia niekais.
Ariogalos sąskrydžio pagrindinė iniciatorė yra viena aktyviausių organizacijų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), dar visai neseniai buvusi savarankiška skaitlingiausia politine partija, vienijusi 46 tūkst. narių ir turėjusi 63 skyrius visoje Lietuvoje. 1992-1996 metų Seimo kadencijoje politiniai kaliniai ir tremtiniai Seime turėjo savo frakciją ir dirbo savarankiškai. Vėliau, šalyje valdžią perėmus kairiesiems, dešiniosios politinės jėgos pradėjo telktis bendram savų tikslų įgyvendinimui. Jau 2000 metais LPKTS į Seimo rinkimus ėjo bendrame sąraše su Tėvynės Sąjunga. 2004 m. LPKTS savo suvažiavime nutarė žengti dar vieną žingsnį: ruošiantis 2004 m. Seimo rinkimams susijungti su konservatoriais. Tai buvo padaryta 2004 m. vasario mėnesį jungtiniame LPKTS ir Tėvynės sąjungos (TS) suvažiavime. Po suvažiavimo įvyko dar vienas steigiamasis suvažiavimas, kurio metu buvusios politinės organizacijos LPKTS vietoje įkurta ir visuomeninė tokio paties pavadinimo organizacija.
Jungtinėje TS partijoje atsirado Politinių kalinių ir tremtinių frakcija. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai 2004 m. rudenį kartu su konservatoriais jungtinės partijos sąrašuose kandidatavo į Seimą ir gavo ne vieną mandatą. Taigi LPKTS savo politinę veiklą oficialiai susiejo su vertybiškai gimininga TS ir iki šiol dirba jos sudėtyje.
Būtų teisinga, jei V. Valiušaitis ir kiti, vietoj to, kad menkina politinių kalinių ir tremtinių politinę veiklą, pasigilintų, ką TS Politinių kalinių ir tremtinių frakcija per dvi kadencijas nuveikė Seime, kas iškovota ir ko pasiekta. Bet tokiai žurnalistinei įžvalgai arba trūksta noro ir intelektinių jėgų, arba tai nedaroma specialiai. Esu įsitikinusi, kad nedaroma specialiai ir tai yra lengvai įrodoma.
Po sąskrydžio beregint bent jau internetiniuose didžiausiuose portaluose pasirodė „Drąsos kelio“ rėmėjo Algirdo Patacko publikacija „Laiškas tremtiniams – klausykite tik savo sąžinės balso“. Jo autorių sujaudino Sąskrydyje priimta viena iš 5 rezoliucijų „Dėl politinės padėties rinkimams artėjant“. Rezoliucijoje buvo aiškiai išsakyta LPKTS nuomonė, kad kituose rinkimuose nereikėtų aklai pasitikėti naujais politiniais dariniais, o remti Lietuvos nepriklausomybės tvirtinimo darbus tęsiančią TS-LKD partiją.
„Kviečiame visus rinkėjus, einant prie rinkimų urnų, mąstyti ir galvoti, ką gero žmonėms ar valstybei gali padaryti gal ir geri, bet spontaniškai susibūrę žmonės iš Klonio gatvės ar Daukanto aikštės. Arba ką gero sukurtų sergantys sovietine nostalgija?... Paskutinis balsavimas Seime dėl Visagino atominės elektrinės statybos jau nebe pirmą kartą parodė, jog koalicinės daugumos nėra ir savo programinių nuostatų bei įsipareigojimų rinkėjams tebesilaiko tik Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų partija. Tik ja ir verta pasitikėti“, – teigiama Sąskrydžio rezoliucijoje.
Ši LPKTS pasiūlyta pozicija labai jau užrūstino „Drąsos kelio“ šalininkus. A. Patackas pareiškė esą „rezoliucijas rašė ne jie (Ariogaloje susirikusieji tremtiniai ir laisvės kovotojai bei jų palikuonys), o „konservatorių „elitas““.
Iš dalies jis teisus – rezoliucijas iš tiesų rašė „konservatorių elitas“, t.y., patys politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie šioje partijoje dėl savo patirties ir išminties turėtų būti ir yra vertinami kaip elitas. O jo raginimas nesileisti „manipuliuojami naujosios nomenklatūros“ ir „neklausyti sirenų balsų“ yra dar juokingesnis. Mat išeitų, kad tie patys politiniai kaliniai ir tremtiniai ir yra „naujoji nomenklatūra“ bei „sirenos“. Taip A.Patackas vadina Lietuvos partizanus Antaną Lukšą, Vytautą Raibikį, Joną Čeponį, LPKTS pirmininką Povilą Jakučionį ir turbūt visą LPKTS tarybą ir valdybą.
Tačiau įdomiausia, kad šis atviras laiškas yra tik sudėtinė dalis labai panašių publikacijų, pasirodžiusių įvairioje žiniasklaidoje, o kartu vienu bloku išpublikuota internetiniame tinklapyje „Ekspertai.eu“. Dar aną savaitę čia puikavosi A. Endriukaičio inicijuotas pareiškimas dėl vilkinamų ir neteisingai teismų traktuojamų genocidinių bylų bei kitų negerovių. Ekspertai.eu redakcijos preambulėje skelbė, kad esą štai šį pareiškimą Sąskrydžio organizatoriai atsisakė priimti. Nors iš tiesų LPKTS valdybai iniciatoriai jo nesiteikė pateikti. Jis oficialiai nebuvo siūlomas. Tai kam reikėjo „Ekspertams.eu“, atkakliems „Drąsos kelio“ rėmėjams ir nariams, (tinklapio „Ekspertams.eu“ koordinatorius ir partijos „Drąsos kelias“ atstovas spaudai A.Nakas Seimo nario mandato sieks Vilniaus Senamiesčio rinkimų apygardoje) meluoti ir šitaip spekuliuoti?
Atsakymas glūdi giliau: tame pačiame redakcijos prieraše buvo nuorodos į tris kitas publikacijas. Apie vieną iš jų – A. Patacko atvirą laišką, minėtą aukščiau. Kitos dvi parašytos panašiu stiliumi, naudoja tuos pačius argumentus ir reiškia tą patį pasipiktinimą dėl to, kad „Drąsos kelio“ partija nelaikoma rimta partija, galinti pasitarnauti Lietuvai.
Irenos Vasinauskaitės straipsnis vėl skambiu pavadinimu – „Ariogala tapo sisteminių partijų bastionu?“ Jame rašoma, kad Sąskrydis suprastėjo, sumenko dalyvių skaičius, o čia skaitytos rezoliucijos vadinamos „anoniminėmis“.
„Šiemet situacija yra pasikeitusi. Renginio metu buvo perskaitytas dokumentas, lyg ir anoniminis (jei nežinotum, kas Ariogalos sąskrydžiuose lyderiauja), kuriuo apibūdinama priešrinkiminė situacija Lietuvoje. Keistokoje rezoliucijoje rinkėjai nebekviečami saugotis visokių prokomunistinių, prooligarchinių, prosaugumietiškų ir pan. partijų. Nebuvo pranešta, kas šį dokumentą pasirašė, bet galima spėlioti, kad Seimo partijos – Tėvynės sąjunga, socdemai, visos liberalų atmainos, tvarkiečiai bei darbiečiai ir t. t.“, - rašo I.Vasinauskaitė, pagal kurią vietoj politinių kalinių ir tremtinių rezoliucijas rašo nebe tik TS-LKD, bet ir socdemai!
Ši autorė jau nebesidangsto tik abstrakčiais pamąstymais apie teisingumą, bet rėžia tiesiai šviesiai: „Laimėtume tik tuomet, jei nė vieno dabar Seime esančio šnekoriaus naujajame Parlamente neliktų“. Suprasti reikėtų, kad „Drąsos kelias“ siekia, jog Seime nebeliktų nei visos TS-LKD, nei Andriaus Kubiliaus, nei Irenos Degutienės, nei TS-LKD sudėtyje dirbančių politinių kalinių ir tremtinių atstovų. Keistoka girdėti iš buvusios konservatorės, artėjančiuose rinkimuose su „drąsuoliais“ sieksiančios mandato Šiauliuose. Ponia I. Vasinauskaitė taip užsimanė į Seimą, kad jai nusispjauti į Lietuvoje vykdomus strateginius projektus, nesidrovi ji menkinti ir politinių kalinių bei tremtinių veiklą.
Bet tiek A.Patacką, tiek I.Vasinauskaitę gerokai „apšoko“ kitas įsidrąsinęs „drąsuolis“ – Sigitas Martinavičius, su publikacija „Ar Ariogalos sąskrydį finansuoja prorusiškos spec. tarnybos?“ Nepaisant to, kad publikacija išėjo tokiu pavadinimu, vėliau jos autorius tarsi atmeta tokią tikimybę ir prisistato kaip patriotas, Laisvės gynėjas. Bet tai jam netrukdo žinoviškai neigti, kad sąskrydžio rezoliucijos rašytos tremtinių. Rezoliucijų autorius jis vadina „vykdytojais“. Jis taip pat teigia žinantis, „kad politiniai kaliniai, tremtiniai ir Laisvės kovų dalyviai nieko bendro su šia rezoliucija neturi“. Jam taip pat labai užkliuvo tai, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai per rinkimus kviečia balsuoti už TS-LKD partiją.
S. Martinavičius taip pat, kaip A.Patackas spekuliuoja faktu, kad šiais metais į Ariogalą neatvyko prof. V. Landsbergis.
„Kažkodėl jame nebuvo Vytauto Landsbergio, nors ankstesniuose sąskrydžiuose visada būdavo. Ar vykdytojai, sekdami konservatorių partijos pavyzdžiu, nutarė atsiriboti nuo jo?“, – gudraudamas ir meluodamas klausia S.Martinavičius, tarsi teigdamas, kad prof. V. Landsbergis yra atribotas nuo TS-LKD ir politinių kalinių bei tremtinių. Nei vienam iš šių autorių kažkodėl nesinorėjo pasidomėti tikrosios prof. V. Landsbergio atvykimo priežasties.
O juk dėl sveikatos neatvykęs Profesorius per Rytą Kupčinską sveikinimą Sąskrydžiui vis tik perdavė. Koktu, tačiau „drąsuoliai“ leidžia sau spekuliuoti ir manipuliuoti prof. V. Landsbergio pavarde beveik kaip tie suaugę dėdės ir tetos maža mergaite, dėl kurios jie taip pergyveno, kad net politinę partiją įsteigė.
Apibendrinant čia pristatytas publikacijas akivaizdu viena – Kaune sėkmės besitikinti partija „Drąsos kelias“ dabar daro viską, kad suskaldytų politinius kalinius ir tremtinius, kurie ypač Kaune ištikimai balsuoja už TS-LKD partijos kandidatus. Ji ėmėsi nešvarios rinkiminės kampanijos, rašo melagingas ir spekuliacines publikacijas tam, kad supriešintų tremtinius ir politinius kalinius su jų pačių organizacija ir taip pelnytų bent dalį jų balsų.
Maža to, reikia atkreipti dėmesį, kad „drąsuoliai“ nuo pat įsisteigimo puola TS-LKD partiją. Vienas pirmųjų šios partijos lyderės N.Venskienės pareiškimų buvo nukreiptas prieš TS-LKD vieną ryškiausių lyderių, Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę. Dabar atėjo eilė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai – dabar ji taikinyje.
Iki šiol buvo galima dar tikėti, kad „Drąsos kelias“ susibūrė dėl kilnių tikslų. Tačiau tai, kad jie savo priešininku išsirinko dabar labai atsakingus energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo darbus sunkiai dirbančius konservatorius, krikščionis demokratus ir tremtinius bei politinius kalinius tik įrodo, kad jie neturi jokio supratimo apie valstybingumą, jo tvirtinimą ir valstybės valdymą. Dar blogiau, tikriausiai jie yra manipuliuojami ir išnaudojami Lietuvai nedraugiškų jėgų, siekiančių mums sutrukdyti tapti stipria ir savarankiška ES ir NATO visaverte šalimi.