Pridėtinė vertė, dvelkianti šiokiu tokiu marksizmu, nėra toks aiškus objektas, todėl vartotojai, nors yra tikrieji PVM mokėtojai, daug nesigilina – pamato čekyje, pasvarsto, kiek būtų pigesnės prekės, jeigu nebūtų to PVM, ir tiek.

Šį kartą nerašysiu, kas būtų, jeigu nebūtų to PVM ir kam iš tiesų išleidžiami mokesčių mokėtojų sumokėti mokesčiai. Pakalbėsiu apie patį PVM. Dvejojau, ar to imtis (techninės PVM detalės gana nuobodžios), bet pastaruoju metu vis bandoma įpiršti mintis, jog dėl turgaus prekiautojų tikrų ar tariamų bėdų kalta žema PVM registracijos riba tiesiog reikalauja pateikti keletą komentarų.

Vis besiplėtojanti diskusija dėl PVM registracijos ribos netikėtai atskleidžia nuoširdumo stygių – mat turguje prekiaujančiųjų atstovų naudojami argumentai paneigia kitus jų pačių argumentus ir leidžia daryti išvadą, kad apie šią prekybą sakoma tik dalis tiesos - ta dalis, kuri gali sugraudinti visuomenę. Ta dalis, kuri gali ją papiktinti – nutylima, bet kad ji išlenda, kaip yla iš maišo. 

Ingrida Šimonytė
Esama PVM mokėtojo registracijos riba Lietuvoje (100 tūkst. litų – apie 29 tūkst. eurų per metus) yra viena aukščiausių ES.
Taigi, pradėsiu nuo nuobodžios tiesios, kad esama PVM mokėtojo registracijos riba Lietuvoje (100 tūkst. litų – apie 29 tūkst. eurų per metus) yra viena aukščiausių ES. Aukštesnę taiko tik Jungtinė Karalystė, Airija bei dar kelios šalys, tuo galima įsitikinti aplankius Finansų ministerijos ar Europos Komisijos tinklapį, kur pateikti visų valstybių palyginamieji skaičiai. Be to, planuojama padidinti šią sumą iki 150 tūkst., t.y. pagal infliacijos tempus nuo paskutinio didinimo 1998 metais. Tokiu atveju Lietuvoje taikoma riba bus antra aukščiausia ES (nors pagal ekonomikos dydį, su kuriuo turėtų derėti PVM registracijos riba dar nesame antri). Ar tai daug pakeis? Neturėtų, bet apie priežastis vėliau. Dabar apie pačią ribą.

Kritikai sako – riba turi būti bent 300 tūkst. litų, nes ar 100, ar 150 tūkst. litų riba – lengvai pasiekiama. Panašiai prieš kurį laiką LTV reportaže teigė viena prekiautojų mėsa, tą patį kalba ir Gariūnų valdytojai. Kai žvilgteri į pajamas, kurias deklaruoja įsigiję prekybos verslo liudijimus gyventojai, matai, kad vidutinės pajamos į metus siekia 20-30 tūkst. litų. Tada imi galvoti – o kodėl išvis kalbant apie turgų keliamas PVM ribos klausimas? Juk su tokiais veiklos rezultatais nebaisus net PVM registracijos ribos sumažinimas! O jei PVM registracijos riba yra svarbi, tada stebėjimai, kad prekyba su kasos aparatais ir be jų toje pačioje vietoje lemia kelis kartus besiskiriančius rezultatus, turbūt atspindi tikrovę (nors kai kas tą aršiai neigia). 

Tačiau svarbiausia yra net ne tai. Kyla klausimas, kodėl esant tokiai neva žemai PVM mokėtojų registracijos ribai Lietuvoje, tiek daug verslą vykdančiųjų skuba registruotis PVM mokėtojais vos įsisteigę ir turėdami nulį pajamų. Ogi todėl, kad būti PVM mokėtoju dažniausiai yra naudinga. Ir, regis, visi tą supranta, išskyrus tuos, kam tai turėtų būti akivaizdžiausia. 

Antai rašytojui (dainininkui, konsultantui) Anuprui pasiekus 100 tūkst. litų pajamų ribą, išties gal kiek nesmagu. Kai veiklos pagrindinė priemonė - talentas ar smegenys, o materialinių išlaidų patiriama mažai (gal popierius, gal ryšio paslaugos, gal sceniniai kostiumai ar dar kas panašaus), PVM tampa beveik antru pajamų mokesčiu ir prievolių padaugėja. Vis dėlto Anupro klientai dažniausiai – verslo įmonės, taip pat PVM mokėtojos, taigi, PVM Anupras perkelia savo klientui, kuris gali jį susigrąžinti.

O štai tarkim gamintojas – ar tai būtų baldžius Antanas, ar ūkininkas Juozas – dirba pats, gal samdo vieną kitą darbuotoją, bet ir perka techniką, įrangą, žaliavas, medžiagas ir kitas prekes, reikalingas produkcijai pagaminti. Jis greičiausiai nelauks (o statistika patvirtina, kad ir nelaukia), kol gaus 100 tūkst. litų ir įsiregistruos PVM mokėtoju anksčiau. Kodėl? Nes kitaip traktoriaus ar staklių, trąšų ar furnitūros pirkimo PVM turės dengti iš savo pelno.

Būdamas PVM mokėtoju – susigrąžins ir sumokės PVM tiek, kiek parduos savo produkcijos (baldų ar grūdų). Žinoma, reikia gerai paskaičiuoti – gal stakles ar traktorių pirko nenaują, gal samdomo darbo kaštai nemaži, gal Antano kūrybinė gyslelė jam uždirba daugiau pajamų, nei kiti veiksniai. Tačiau verslui plečiantis, perkant vis daugiau medžiagų, reikalingų produkcijai pagaminti, būti PVM mokėtoju neabejotinai apsimokės, antraip liks tiesiog mažiau pelno.

Ingrida Šimonytė
Žmogui, kuris apskaito ir deklaruoja viską, ką gauna, ir legaliai įsigyja produkciją, kurią parduoda, nebaisus nei kasos aparatas, pakeičiantis rašto darbus apskaitos žurnale, nei PVM mokėtojo statusas.
Todėl labiausiai keista prekybininko Vlado pozicija visais būdais vengti PVM mokėtojo registracijos ir daug bei garsiai piktintis žema registracijos riba. Prekybą elementariai suvokiame kaip pirktų perparduoti daiktų pardavimą, argi ne? Vadinasi, skirtingai nuo rašytojo Anupro ar net baldžiaus-dizainerio Antano, prekybininko Vlado versle karaliauja praktiškai išvien medžiagos, kurios, užsidėjus pelno normą, parduodamos pirkėjui. 

Jeigu prekybininkas Vladas visais būdais stengiasi išvengti registracijos PVM mokėtoju, nes nenori nuo gautų pajamų mokėti dar ir PVM, kyla visiškai paprastas klausimas – iš kur prekybininkas Vladas įsigyja perparduodamas prekes? Antai jo vardu daug kalbanti ponia ne kartą teigė, kad prekes Vladas įsigyja tik legaliai. Vadinasi, Vladas turi tų prekių įsigijimo ar importo dokumentą, o ten, ant to dokumento, matyti jų pardavėjo apskaičiuotas PVM ar importo PVM už iš Kinijos importuotus sportbačius. Tai kodėl pirkimo PVM, kurį Vladas sumoka savo tiekėjui, jis sutinka dengti iš savo pelno? 

Taip ir atsiduriame užburtame rate: jeigu visos pajamos apskaitomos ir deklaruojamos, tai kodėl ta PVM mokėtojo riba tokia baisi – juk iki jos toli, kaip iki kosmoso? Nebent ne viskas deklaruojama? Kita vertus, jeigu visa perpardavimui skirta produkcija įsigyta iš legalių tiekėjų su visais mokesčiais, tai kodėl nesibūriuoja eilės savanorių registruotis PVM mokėtojais ir sutinkama dengti pirkimo PVM iš savo pelno? Juk prekybininkas yra vienintelis, kuriam absoliučiai naudinga būti PVM mokėtoju. Jeigu prekiaujama legaliai įsigyta produkcija, žinoma.

Tas užburtas ratas ir parodo, kad selektyviai mėtomi argumentai net nematant, kad jie prieštarauja vienas kitam. Žmogui, kuris apskaito ir deklaruoja viską, ką gauna, ir legaliai įsigyja produkciją, kurią parduoda, nebaisus nei kasos aparatas, pakeičiantis rašto darbus apskaitos žurnale, nei PVM mokėtojo statusas. Tačiau taip - yra žmonių, kuriems tai nieku gyvu nereikalinga. Gal ir prekybininkas Vladas yra iš jų, tų, kuriems šeimininkas nupirko verslo liudijimą, davė prekių ir nurodė, už kiek jas pardavinėti, o vakare paėmė pinigus ir sumokėjo už darbą. Žinoma, padorumui išlaikyti aprūpino minimaliai reikiama dokumentacija. Prekiaudamas su kasos aparatu toks prekeivis savo vardu apskaitys realiai ne savo pajamas. Ir anksčiau pajamos buvo ne jo, bet šeimininko, bet jei muši čekį ir apskaitysi pajamas – kokiam sąnaudų straipsnyje parodysi mokėjimus šeimininkui?

Ingrida Šimonytė
Taigi, apskaityta prekyba ir tinkamai įforminti santykiai (ten, kur verslo liudijimas tiesiog maskuoja samdą) garantuotų, kad sąžiningi mokesčių mokėtojai nepraras to, ką iš jų kišenės į savąją bando įsidėti nesąžiningas prekeivis ar šeimininkas.
Toks žmogus yra tiesiog samdinys, kurį (su jo sutikimu, deja) naudodamasis visai kitiems tikslams (smulkiam savarankiškam verslui) sukurtu verslo liudijimu išnaudoja pseudo darbdavys – žmogus, kuris didina savo pelną, o samdinio socialinę apsaugą permeta kitiems piliečiams, mat jį samdyti darbo sutartimi šeimininkui per brangu dėl „visokių ten mokesčių“.

Gal šeimininkas bent sudaro sąlygas Lietuvos piliečiams įsigyti bent 20 procentų pigesnės, kad ir mėsos, jeigu jau PVM nuo tų apyvartų nemokamas, o mokesčiai sumokami fiksuoti ir dažnai simboliniai? Mėsos, kurią parduoda prekybos centrai (PVM mokėtojai su kasos aparatais), mažos įmonės parduotuvėlėse (PVM mokėtojai su kasos aparatais), ūkininkas Panevėžio turguje (PVM mokėtojas su kasos aparatais) ir prekeiviai su verslo liudijimais (PVM mokėtojų nerasi nė su žiburiu, tačiau kasos aparatai ant prekystalių jau stovi), kainų skirtumai (tiksliau – jų nebuvimas) to nepatvirtina. Ir tai nenuostabu, juk kainą lemia tai, kiek pirkėjas pasirengęs už prekę mokėti, todėl ir prekiaujantys be PVM orientuosis į didesnę kainą – kam atsisakyti pelno? 

Vadinasi tas PVM, kuris galėjo tapti visų mokesčių mokėtojų pelnu ir, kaip ir bet kokie kiti mokesčiai, būti panaudotas visų bendroms reikmėms finansuoti (kaip čia nepriminsi, kad 70 procentų mokesčių mokėtojų lėšų skiriama socialinei apsaugai, švietimui ir sveikatai), tapo kažkieno asmeniniu pelnu. Rezultatas – sąžiningi mokėtojai turi prisidėti daugiau, jie sumoka ir už šeimininko vaikus mokykloje, ir jo tėvams pensiją.

Taigi, apskaityta prekyba ir tinkamai įforminti santykiai (ten, kur verslo liudijimas tiesiog maskuoja samdą) garantuotų, kad sąžiningi mokesčių mokėtojai nepraras to, ką iš jų kišenės į savąją bando įsidėti nesąžiningas prekeivis ar šeimininkas. Garantuotų, kad sąžiningai savo veiklą apskaitę ir deklaravę savarankiški verslininkai gali konkuruoti vienodomis sąlygomis, taigi, išmanumu, greitumu, verslumu ir neturi konkuruoti su tais, kurių vienintelis privalumas – nuo bendrapiliečių nusukti mokesčiai.

Vienintelis žmogus, kuriam tai aiškiai nenaudinga yra šeimininkas, kuris neteks pelno visiškai, nes neteks veiklos, arba teks juo dalytis su bendrapiliečiais per mokesčius, samdant tuos, kurie ir dabar realiai dirba samdomą darbą. Tačiau vargu, ar dėl jo praradimų turėtų jaudintis sąžiningi mūsų bendruomenės nariai.