Džiaugiuosi, kad buvusios daugumos atstovams, pakitus pozicijai valdžios atžvilgiu, tebepakanka išminties matyti valstybei svarbius dalykus, net jeigu juos teikia politinis priešininkas. Džiaugiuosi, kad ir naujai daugumai, atrodo, pakako proto iš visų gausybės pažadų pasirinkti vieną ir į jį koncentruojantis pateikti iš esmės nepakitusį biudžeto projektą. Jeigu tokie biudžetai bus priimti, ponas Šadžius galės ramiai vykti į road show ir leisti naują obligacijų emisiją, nes esminis pastarojo laikmečio rinkų nerimas – kad naujoji dauguma atsisakys fiskalinės drausmės principų – būtų nesunkiai išsklaidytas.
Bet kas nutiko koalicijos partneriams, kad jie staiga nepritarė priėmimo datai? Lauk ir sulauksi atsakymo. Ach, kaip paprasta… Kalta viso labo investicijų programos (VIP) eilutė, kur konservatorių ministrė Šimonytė, „priskirstė pinigų konservatorių savivaldybių projektams ir nieko nedavė savivaldybėms, kur darbiečiai gerai pasirodė“…. Vyrai, kitą kartą sugalvokite ką nors įtikinamesnio, nes atrodote stačiai kvailai.
Vienas esminių biudžeto planavimo pakeitimų, kurie buvo padaryti Vyriausybės, kurioje dirbau, – visiška ministro atsakomybė už jam Seimo patvirtintas lėšas investicijoms. Todėl už lėšų paskirstymą vienarūšiams projektams (mokykloms, kultūros namams, bibliotekoms, medicinos įstaigoms) geriausiu būdu savo biudžeto ribose atsakingi konkretūs ministrai, kurie patys ir patvirtina lėšų paskirstymą konkretiems objektams. Ne Seimas ir ne Vyriausybė.
Tik tokiu būdu įmanoma pasiekti, kad prie milijardus siekiančios jau dabar vykdomų „tautinių“ investicinių projektų likutinės vertės ribotos lėšos bus koncentruojamos geriausiu įmanomu būdu, užuot drabsčius jas po 200 tūkst. atskiriems ir dažnai naujiems objektams, kuriuos Seimo nariai norėdavo įtransliuoti į biudžetą tam, kad juos pašlovintų rajono laikraštyje. Juk visi atsimena, kaip atrodydavo biudžeto svarstymai ankstesniais laikais, kai visi stebėtojai kvatodavo, jog Seimo nariai rungiasi tarpusavyje, kas daugiau savo „parapijos“ objektams pasiūlys. Tai, o ne deficitas, skolos dinamika, pajamų realistiškumas tapdavo biudžeto svarstymo „vinimi“. To nebeliko. Kai kurie Seimo nariai vis dar iš inercijos teikė siūlymus skirti X lėšų N rajono centro kultūros namams ar M rajono centro mokyklai, bet tokių buvo mažuma.
Taigi, Šimonytė net ir norėdama negalėjo paskirstyti investicinių lėšų konservatorių savivaldybėms, kaip ir niekieno kito savivaldybėms. Ir Kubilius negalėjo. Juoba, kad ir nenorėjo, nes patys ir pasiūlė keisti biudžeto sudarymo tvarką ir baigti tą šimtatūkstantinį balaganą, kai turime nebaigtų projektų už milijardus litų, praktiškai visus pradėtus iki krizės. Ironizuodama galiu pasakyti, kad Kubiliaus Vyriausybės ministrai, neturėdami galimybių pradėti naujus projektus „savęs įamžinimui“ dėl lėšų apkarpymų, iš esmės neužsiėmė niekuo kitu, kaip tik ankstesnių vyriausybių ir seimų pradėtų projektų „kryžiaus nešiojimu“, kurių dauguma buvo stadijoje „nei praryti, nei išspjauti“, o kai kurie dvelkė monumentalizmu ir gigantomanija. Kai kurie kolegos, kaip Arūnas Gelūnas, pasiekė, mano nuomone, stebuklingų rezultatų, koncentruodamas ribotas lėšas į arčiausiai užbaigimo esančius ir tokiu būdu kasmet užbaigdamas kažkiek projektų.
Taigi jokio paskirstymo – nei konservatoriams, nei nekonservatoriams nėra, nes nėra paties biudžeto. Buvę ministrai preliminarius lėšų paskirstymo projektus Seimui buvo pateikę, tačiau tie projektai naujų ministrų niekaip neįpareigoja, nes konkretų paskirstymą tvirtins būtent jie pagal tai, kiek galiausiai Seimas patvirtins jiems biudžeto.
Dabar pakalbėkime, kaip nūnai mėgstama, „pagal paniatkes“, t.y. apie litus, kurie yra visa ko matas. Atmetus ES lėšomis finansuojamus projektus ir jų kofinansavimą, o taipogi keliams skirtas lėšas, lieka kiek daugiau nei 400 mln. litų „tautinių“ investicinių lėšų. Nedaug, tiesa? Ypač kai likutinė jau vykdomų projektų vertė siekia milijardus. Dėl šios priežasties garsiai kalbėjusi apie kažkokių mistinių projektų karpymą MMA didinimui finansuoti naujoji dauguma VIP planuojamų lėšų praktiškai nepakeitė, nes prisėdusi prie biudžeto pamatė, kad dauguma projektų – same old story…Patiems socialdemokratams pažįstami dar nuo ikikrizinių laikų. Tie patys “nei praryk, nei išspjauk”.
Didžiausiomis „tautinėmis“ VIP lėšomis disponuoja europinių lėšų neturinti KAM. Toliau rikiuojasi ŠMM, Kultūros ministerija, SAM ir galiausiai – SADM, VRM, FM. Iš minėtų ministerijų tik KAM, FM ir SADM vadovavo konservatorių deleguoti ministrai, tik va bėda – KAM jokių savivaldybinių „ulyčių renovavimo ir paminklų statymo“ projektų nevykdo. Kaip nevykdo tokių projektų ir FM, investuojanti tik į VMI, muitinės ir centralizuotas apskaitos bei iždo informacines sistemas. SADM investicijų biudžetas, palyginus su kitomis - mažas.
Taigi net atsiribojant nuo to fakto, kad nei ŠMM, nei KM, nei SAM, nei VRM vadovai nebuvo konservatorių deleguoti ir skirstė lėšas pagal savo požiūrį į racionalumą ir efektyvumą, didelė “tautinio” VIP dalis tenka būtent Darbo partijos kontroliuojamoms ministerijoms ir už ją bus atsakingi būtent šios partijos deleguoti ministrai. Tai iš kur tie ant kiekvieno kampo besivaidenantys konservatoriai, drumsčiantys koalicijos tarpusavio supratimą?
Naujiems ministrams teks sunkiai pasirinkti – ar toliau ieškoti būdu, kaip ribotas lėšas paskirstyti tarp M projektų, kurie pradėti prieš N metų, kad kuo greičiau kiek įmanoma juos pabaigti ir išsivalyti, ar pradėti naujus objektus, kurių viešuosius pirkimus galėtų bandyti laimėti teisingi rangovai, o tuos M projektų marinti, o gal išsprogdinti, kartu išsprogdinant ten sukištas lėšas. Visa bėda, kad tuos savo sprendimus teks paaiškinti viešai, nes visuotinio lėšų trūkumo laikais naujų objektų pradžia turėtų būti pagrįsta tik išimtinėmis aplinkybėmis, pvz. avarine būkle. Ypač kai anos kadencijos metu tos pačios Darbo partijos deleguota Audito komiteto pirmininkė vainodavo Vyriausybę kiekvieno biudžeto svarstymo proga, kad, šiukštu, nebūtų pradedami nauji objektai. Viešai ir atvirai deklaruojami pageidaujami lėšų skirstymo principai – pagal tai, kaip kas balsavo – tikrai prasilenkia su efektyviu ribotų išteklių naudojimu.
Premjeras, apsigynęs daktaro disertaciją iš biudžeto planavimo dalykų, kaip niekas kitas turbūt supranta, kad Seimas turi tvirtinti strateginius sprendimus, o ne drabstyti šimtą kitą tūkstančių konkrečios savivaldybės konkrečiam, vienam iš šimtų tokių pačių, objektų. Todėl keistai skamba nostalgiški prisiminimai apie anksčiau buvusią tvarką, paverčiančią biudžeto svarstymą turgumi už tūkstantį – labiausiai nelogiška būtų, jeigu ši Parlamento vardo neverta mada vėl sugrįžtų.
Taigi, legenda apie mįslingąją eilutę biudžete aiškiai “žalia” ir neturi šanso prisirpti. Be to, šio paaiškinimo negana, nes yra ir kitų klausimų. Jeigu Darbo partijai nepatiko eilutė, kurios biudžete net nėra, tai kas nepatiko tvarkiečiams ar lenkams irgi nebalsavusiems už? Ir kodėl, jeigu nepatiko tik kažkokia pseudoeilutė, biudžeto lydimieji, kurie yra labai svarbūs, kad biudžeto skaičiai derėtų ir jis galėtų būti vykdomas, svarstymą praėjo irgi iš esmės tik dabartinės opozicijos dėka?
Darbo partijos atstovų komentarų, padėstytų viešumoje po balsavimo į butelį atgal nesukiši. Pasakyta daug ir toli gražu ne apie vieną eilutę: pradedant nuo konkrečių išlaidų, baigta sąmokslų teorijomis… Vis dėlto, turbūt koalicija balsuos už biudžetą. Balsavimas dėl priėmimo datos rodo, kad jis gali būti priimtas net ir trim iš keturių nebalsuojant ar balsuojant prieš. Vadinasi, biudžeto pakavimas su reikalu, vieno pono (ironiškai?) užvadintu jo ”nekaltybe”, veikiausiai neturi jokios prasmės. Tik savo veiksmų paaiškinimui verta pagalvoti apie kredibilesnę legendą, antraip atrodys, kad besiruošiant valdyti stinga išmanymo ir apie biudžetą, ir apie ministrų atsakomybės ribas.