I.Šimonytė. Apie naujus darželius, sutvarkytus dviračių takus ir rožinius dramblius

Tuo pačiu, mero reikalaujamu milijardu padidėtų centrinės valdžios skola. Mat kažkokių savo mistinių išteklių, kuriuos galėtų duoti Vilniaus merui, Vyriausybė neturi. Centrinio valdžios lygmens biudžetai (valstybės biudžetas, „Sodra“) tebėra deficitiniai, o ne pertekliniai, taigi, iš jų teikti dotacijas kitiems valdžios lygmenims galima tik papildomai skolinantis.

Taigi, dėl tokios operacijos bendra viešųjų finansų skola, t.y. našta mokesčių mokėtojams nė kiek nepasikeistų. Todėl pono mero pareiškimai apie „1 700 litų papildomai kiekvienam vilniečiui“, darželius, asfaltą ir t.t. yra tiesiog demagogija apie rožinius dramblius. Padidėjusi centrinės valdžios skola reikštų tą pačią skolos naštą ir tuos pačius išlaidų ribojimus ar mokesčių didinimus Lietuvos gyventojams ir, visų pirma, - tiems patiems vilniečiams, kurie sumoka didžiąją visų mokesčių dalį. Nereikia didelio gudrumo žadėti vilniečiams gerovę, tą pačią gerovę iš jų atimant per kitas duris. Tiesa, kadangi atimti turėtų kiti, tai, matyt, tas atrodo priimtina.

Finansų ministerija diskutavo ir su Vilniaus savivaldybe, ir su jos kreditoriais, kaip būtų galima stabilizuoti savivaldybės finansinę padėtį bei išlaikyti kreditorių pasitikėjimą finansiniais savivaldybės planais. Buvome nusiteikę konstruktyviai svarstyti ir svarstėme Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies, liekančios Vilniui, galimo didinimo klausimą ne todėl, kad kažkas yra Vilniui skolingas, o todėl, kad stabilesnis ir didesnis pajamų srautas leistų (bet negarantuotų) imtis rimto esamų skolų restruktūrizavimo. Vis dėlto, turint mintyje, kad kitos savivaldybės tikrai nesutinka susimesti GPM tam, kad Vilniaus biudžetas būtų pilnesnis, padidinus Vilniaus gaunamą GPM dalį tiesiog padidėtų valstybės biudžeto išlaidos. Tuo tarpu jos, įvertinus praėjusių metų viduryje suprastėjusias pasaulio ekonomikos, euro zonos ir Lietuvos ekonomikos perspektyvas, buvo tik mažinamos.

Ironizuojant - dėl visko kalta Kubiliaus Vyriausybė ir jos finansų ministrė, sekdama mero pavyzdžiu, galėtų svarstyti kreipimąsi į teisines institucijas, skųsdama „Lehman brothers“, kad pastarojo veikla lėmė 2009 m. beveik 15 procentų siekusį Lietuvos BVP nuosmukį ir 9,5 procento BVP deficitą nepaisant konsolidavimo.Taip pat kitų šalių vyriausybes ir bankus, kad jų veikla ar nepakankamas veikimas pablogino mūsų augimo perspektyvas. Atrodo, kad Vilniaus merui Vilnius yra iškeliavęs kažkur už Lietuvos ribų, o jo realybė yra nepavaldi bendrai ekonominei situacijai.

Atsižvelgdama į realybę, Finansų ministerija yra ne kartą viešai konstatavusi, kad šiuo metu papildomai dotuoti Vilnių didinant viešojo sektoriaus išlaidas nėra jokių galimybių ir prie klausimo būtų galima grįžti svarstant tolesnę perspektyvą. Per tą laiką Vilniaus savivaldybė turi progą parodyti, kad ji viską daro tam, kad kreditoriams įrodytų, jog jos finansiniai planai yra aiškūs ir skaidrūs, o nauji įsipareigojimai neprisiimami. Tuo tarpu jau šįmet kilus klausimui, kokia planuojamų statyti parkavimo aikštelių finansavimo schema ir kiek ji paveiks savivaldybės deficitą bei skolą, skaidrios ir aiškios informacijos gauti nepavyko ir mums. Tokių pavyzdžių netrūksta.

Merui patogu save pateikti politiniu kankiniu, kurį skriaudžia politiškai nedraugiška Vyriausybė. Bet diskusija apie tai, kad Vilnius geidautų gauti didesnę GPM dalį verda nuo pat krizės, kai dėl ūkio lėtėjimo staigiai krito biudžetų pajamos iš GPM. Dėl tos pačios „neteisybės“ diskutuota su merais, kurie priklausė ir TS-LKD, tačiau nepaisant merų partinės priklausomybės situacijos vertinimas per sunkmetį išliko tas pats - per sunkmetį visiems privalu peržiūrėti savo įsipareigojimus, o ne tikėtis, kad problemos bus išspręstos kažkieno kito sąskaita.