Vis dėlto emocinga natūra ne visada pasiduoda raminančiam proto balsui, kad į tuščią politikavimą reaguoti neverta. Nes vis neramu - o gal ką ims ir suklaidins.
Antai kažkurią dieną ponas G.Vagnorius buvo atsakingai pareiškęs, kad Vyriausybė „beatodairiškai prisiskolino“, pateikė įvairių skaičių, jų interpretacijų bei nepagrįstų kaltinimų duomenų pagražinimui. O šiandien šiuos savo teiginius išplėtojo ir net papildė naujom interpretacijom įvairiais gyvenimo klausimais. Tačiau visgi norėčiau apsistoti ties tuo „beatodairiškai prasiskolino“...
Ponas Vagnorius nėra pirmasis, virkaujantis dėl „praskolintos Lietuvos“. Tai yra tikra laikmečio mada, kurios atrama – teisingas instinktyvus dažno lietuvio suvokimas, kad skola – tai nieko gera. Būtent todėl šia tema lengva spekuliuoti. Įdomiausia, kai daugiausia ja spekuliuoja „politikai-stimuliatoriai“, 2009-2010-aisiais demonstravę išskirtinį atsidavimą keinsizmui - pamenate: mokesčius didinti blogai, juos reikia mažinti, išlaidas mažinti - blogai, jas reikia didinti ir visaip kaip skolinantis investuoti, kad ūkis būtų palaikomas. Kokia skola tai būtų išvirtę Lietuvos mokesčių mokėtojams – jau atsibodo ir kartoti
Per krizę praktiškai visos valstybės neišvengė skolos didėjimo, net „pigiai“ iš ES/TVF pasiskolinusi Latvija, kurios skola nuo BVP yra didesnė, nei „prasiskolinusios Lietuvos“. Tačiau tai, kad Lietuva su 38 proc. BVP skola yra tarp 5 mažiausią skolą turinčių ES šalių (ES šalių prognozuojamas vidurkis 2010 m. - 80 procentų), yra gerai tik tiek, kiek suvokiame, kad skolos augimas turi būti tramdomas kuo greičiau suvedant galus, t.y. subalansuojant pajamas ir išlaidas. Tikiuosi, kad po Graikijos ar Portugalijos pavyzdžių suvokiame, kad deficitas ir jo sesuo skola yra tik trumpalaikis sprendimas. Tikiu, kad ir Estijos, per krizę neužsiauginusios skolos dėl greito reagavimo į pokyčius ir iki krizės sukauptų rezervų, pavyzdys įkvepia.
Bet šįkart pono Vagnoriaus pasisakymuose užkliuvo ne tai. Šis politikas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, lyg ir turėjo kažką bendra su ekonomika... Bet juk buvusiam ministrui pirmininkui nederėtų iš pliko skolos padidėjimo ir deficito skaičių nesutapimo pešti toli siekiančių išvadų, kad kažkas neva suklastojo deficito rezultatą. Jie ir neprivalo sutapti, nes niekas šiais laikais nesiskolina paskutinę minutę, kai jau reikia mokėti pensijas ar apmokėti kelių tiesimo sąskaitas - tai gali būti gerokai per brangu ar net pražūtinga. Todėl natūralu, kad dalis praėjusių metų rudenį išplatintos obligacijų emisijos lėšų persikėlė į 2011 metus ir naudojamos šių metų deficitui finansuoti.
Tad šių metų skolos prieaugis deficitui finansuoti bus mažesnis nei pats deficitas. Neatmetu kad ir šiemet skolinsimės iš anksto, jeigu bus galimybė palankiomis sąlygomis pasirengti kitų metų euroobligacijų išpirkimui - dėl to skola metų gale gali padidėti, tačiau lygiai tiek pat sumažės kitąmet, emisiją išpirkus. Beje, jau po Vyriausybės ataskaitos pateikimo baigti skaičiavimai rodo, kad praėjusių metų deficitas dėl mažesnių išlaidų ir sumažėjusių kreditorinių įsipareigojimų siekė ne planuotus 8,1, o tik kiek daugiau nei 7 procentus BVP. Skaičiavimus dar peržiūri „Eurostatas“, tačiau tikiu, kad klaidų nebus. Tokiu atveju greitai ta žinia galėsime visi pasidžiaugti - „Eurostatas“ ją netrukus oficialiai paskelbs.
Labiausiai visgi užkliuvo žodis „beatodairiškai“, nes nelabai žinau, ką tai reiškia ponui Vagnoriui. Turbūt skolos augimo tempus..
.
Vienos Eldaro Riazanovo komedijos herojus labai teisingai teigė, kad „be statistikos nėra gyvenimo“. Statistika yra puikus dalykas ir ji teigia, kad per pono Vagnoriaus (dublis antras, nes kalba eina apie 1996-1999 m.) kadenciją skola augo: 1997 (lyginant su 1996) – 33,4 procento, 1998 (lyginant su 1997) – dar 19,5 procento, o 1999 (lyginant su 1998) – dar 34 procentus. Palikime ramybėje tuos 1999-uosius, nes negaliu greitai atrasti, kurios tų metų Vyriausybės kadencijos metu buvo sukaupta didžiausia suma, ir likime prie grynosios epochos (1997-1998) – skola tuo metu augo vidutiniškai 26,4 procento į metus.
Dabartinės Vyriausybės kadencijos laikotarpiu (2009-2010 m.) valstybės skola vidutiniškai augo 44,5 proc. kasmet. Ignoruokime tai, kad viena esminių skolinimosi šuolio 2009 metais priežasčių buvo ta, kad 2008 metus tuometinė Vyriausybė pasišovė praleisti gana originaliai: pajamos buvo nesurenkamos, išlaidos nemažinamos ir net didinamos, skolintis priimtinomis sąlygomis nesisekė, o po „Lehman Brothers“ – neliko šansų skolintis apskritai. Kokia viso to pasekmė? Voilà, kaip sako prancūzai – valstybės kreditoriniai įsiskolinimai ir išvalgyti rezervai „Sodroje“. Kam teko tuos įsiskolinimus padengti ir įsipareigojimus įvykdyti? Teisingai, šiai Vyriausybei, jau 2009-aisiais.
Tai gal tie 44,5 proc. ir yra tas „beatodairiškumas“? Išties, skola augo sparčiau nei p.Vagnoriaus, suprask, „nebeatodairiško“ skolinimosi metu. Bet juk p. Vagnoriaus Vyriausybė skolą didino po kone 30 procentų į metus tada, kai ekonomika 1996-1998 augo vidutiniškai 18,8 procentų per metus nominalia išraiška (skolą irgi skaičiuojame nominalia išraiška). Vadinasi augo ir mokesčių įplaukos! Toks skolos didėjimas tokiomis sąlygomis tik patvirtina prociklišką politiką, kurios pasekmes pajutome driokstelėjus Rusijos krizei. Drįstu priminti, kad 2009-2010 aisiais, kai neva „beatodairiškai prisiskolinta”, ekonomika krito vidutiniškai po 7,3 proc. per metus ta pačia nominalia išraiška, taigi, ir mokesčių įplaukos mažėjo.
Todėl „beatodairiškumo“ sąvoka taip ir lieka nepaaiškinta. Gal tegul ir lieka samprotaujančiųjų sąžinei. Gal išties nemoka skaičiuoti.
Jau antrus metus kiekviena proga pabrėždama, kad gyvenimas skolon yra klaidingas ir mums netinkamas kelias, iš kurio kuo greičiau turime išsukti į subalansuotų finansų kelią, tarsi turėčiau džiaugtis, kad ir kiti politikai tuo ėmė rūpintis. Ir džiaugčiausi, jeigu tas rūpestis būtų bent kiek nuoširdus. Juoba, kad praktiškai kiekvienas krokodilo ašaras dėl skolos liejantis politikas savo praeityje turėjo galimybių padaryti taip, kad Lietuva šiandien skolintųsi mažiau. Turėjo ir p.Vagnorius.
Ko vertas vien sprendimas visų mokesčių mokėtojų sukauptą turtą perskirstyti kažkada turėjusiems indėlių bankuose – iš šių lėšų galėjo būti sukauptas ne toks jau menkas 4 milijardų litų „rezervėlis“ Stabilizavimo fonde. Vis dėlto neteko girdėti, kad tos pačios galvos, kuriose dabar painiojasi skaičiai ir zvimbia mintys apie „praskolintą Lietuvą“, prisimintų savo darbus. Gal atminties praradimai, sakau. Bet daug panašiau į tai, ką žmonės vadina cinizmu.
Lentelėje pateikti skolos skaičiai yra „Eurostato“ perskaičiuoti pagal dabartinę metodiką ir skelbiami „Eurostato“ puslapyje. Skola pagal tokią pačią metodiką apskaitoma ir dabar, todėl duomenys palygintini.
| 1996 | 1997 | 1998 | 1999 | |
| BVP to meto kainomis, mln. litų* | 33 706,352 | 40 514,870 | 45 016,222 | 43 885,439 |
| BVP to meto kainomis augimas, proc. | - | 20,2 | 11,1 | -2,5 |
| Valdžios sektoriaus skola, proc. nuo BVP** | 13,8 | 15,4 | 16,5 | 22,7 |
| Valdžios sektoriaus skola mlrd. litų | 4,65 | 6,24 | 7,4 | 9,96 |
| Valdžios sektoriaus skolos augimas, proc. | - | 34 | 18,6 | 34,5 |
Šaltiniai:
Statistikos departamentas
Eurostat