Atgal gavo kaltinimus, jog siūlo didinti deficitą ir skolą, Lietuva baigs kaip Graikija, o ponia ministrė apskritai neteko žado, kad konservatoriams gali rūpėti šis klausimas, mat tai jie, nevidonai, pensininkus „mušė”, tai ko dabar virkauja dėl tų kompensacijų? Ponas A.Butkevičius šventai piktinasi, kad negalima mokėti didesnių pensijų ir algų iš skolintų lėšų. Ir tai būtų tiesa, tik prisiminkim, kad visa drama dėl pensijų ir prasidėjo tada, kai vienos visus tik glosčiusios ministrės siūlymu pensijos buvo didinamos, neturint tam tvarių pajamų – juk sukauptas Sodros rezervas po priešrinkiminių padidinimų greit išgaravo kaip kamparas, tiesa?
Tiek to, palikim ramybėj tą mažinimą. Priminsiu tik poniai A.Pabedinskienei, kad net sumažintos pensijos, skirtingai nuo pvz. valstybės tarnautojų algų, nebuvo net arti sugrąžintos į priešrinkiminį-prieškrizinį lygį, o sumažinimas „atėmė” tik dalį neseno (2007-2008 m.) padidėjimo ir tik laikinai. Dar priminsiu, kad net ir tų sumažintų pensijų kas ketvirtas litas buvo skolintas. Tad epitetai, susiję su smurtu ir muštynėmis, yra neabejotinai pro šalį.
Pakalbėkim apie kompensavimą. Nes, atrodo, laikoma viena tų „mušeikų“ galiu savo požiūrį išdėstyt ir aš, vardan diskurso kokybės, juoba, kad jokio politinio intereso skirtingai nuo daugelio kitų kalbėtojų tiesiog neturiu. Požiūrį, kodėl nematau jokių nenugalimų sunkumų pensijų sumažinimą kompensuoti kuo greičiau, užuot trupinus dalimis per N metų ir X kartų.
Bet pradžioj dar trumpam grįšiu prie nuostabos. Manęs nė kiek nestebina, kad, nepaisant anuomet opozicijoje ir jau po rinkimų dalintų pažadų, kompensacijos taip ir nebuvo pradėtos mokėti anksčiau kaip 2014 metais. Kad tokių įsipareigojimų nebus galima prisiimti anksčiau, sakiau dar 2010 metais, nes buvau visiškai tikra, kad net pati kompetentingiausia komanda su visomis darbo grupėmis kartu sudėjus nesugebės pasiūlyti nieko kito, jei nenorės pažeisti fiskalinės drausmės, Mastrichto kriterijų, ypač norint eurą įsivesti. Tad gyvenimas parodė, kad to, ko negali būti, ir negali būti niekada.
Manęs taip pat ypatingai nestebina, kad, daug kalbant apie „konservatorių antikonstitucines klaidas”, buvo pasirinkta kompensuoti visai ne tuos pensijų sumažinimus, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu ponia A.Pabedinskienė paskaitytų savo pateiktą aiškinamąjį raštą Seimui, ji pamatytų, kad to nedaryti pasiūlė remdamasi tais pačiais argumentais, kuriais remdamasi buvusi Vyriausybė siūlė dirbusiems pensininkams pensijas mažinti labiau, nei neturintiems kitų pajamų. Tai bent netikėtas posūkis „taisant klaidas“, ar ne? Tai ne vienintelis pavyzdys, kai girdžiu kartais net savo pačios argumentus, beriamus buvusių smarkiųjų kritikų. Tų, kurie net nemirktelėdami ir nesuglumę priima komplimentus už ryžtą įveikiant nuosmukio sukeltus sunkumus. Na, bet tai tik dar kartą įrodo, jog gyvenimas yra kupinas ironijos.
Labiau stebina sprendimas trupinti kompensaciją per keletą metų, nukeliant dirbusiųjų pensininkų sumažinimo kompensavimą neapibrėžtam laikotarpiui. Tai neturi daug prasmės. Ponas A.Butkevičius sako, kad, jei konservatoriai būtų dabar valdžioje, jie patys tikrai nekompensuotų sumažinimų iškart. Nežinau, ką darytų konservatoriai, bet žinau, kad bet kuriai valdžiai ramia sąžine pasiūlyčiau kompensuoti sumažinimus be atidėliojimų. Ir štai kodėl.
Pirmiausia, visas įsipareigojimas kompensuoti pensijas (net ir dirbusiems pensininkams) jau yra apskaitytas kaip šalies fiskalinis deficitas 2014 metais, kai buvo priimtas kompensavimą reglamentuojantis įstatymas. Tą liudija Eurostat paskelbti duomenys, kuriuos pati Vyriausybė spalio mėnesį pateikė ir kur Sodros deficitas yra daugiau nei 800 milijonų litų didesnis, nei būtų nepriėmus kompensavimo įstatymo. Tad sakantys, kad pensijų kompensavimas per vienerius metus padidintų šalies deficitą, yra neteisūs, jis jau dėl to padidėjo ir todėl antrą kartą padidėti dėl to paties negali. Pensijų kompensavimo įstatymas ženkliai pablogino šių metų planuojamą deficito rodiklį (jį vizualiai išgelbės pasikeitusi metodika). Bet juk būtent tas pablogintas rezultatas ir suteikė Vyriausybei „alibi” didinti kitų metų išlaidas ir teigti, kad biudžetas vis tiek atitinka Fiskalinės drausmės įstatymą: yra pagerėjimas nuo pablogėjimo, vadinasi, nors praktiškai stovima vietoje, deficitas ant popieriaus mažės. Iš ko didėsiančios išlaidos bus dengiamos? Teisingai - ir iš skolintų lėšų, nes išlaidos dar bent dvejus metus viršys pajamas. Bet tai, atrodo, nieko negąsdina ir Graikija ten nekvepia? Ironiška, kad pensininkai, „sukūrę rezervą” didinti kitų metų išlaidas, patys iš to rezervo tegaus mažą dalį.
Antra, ponas A.Butkevičius sako, kad, jeigu kompensacijos bus išmokėtos per vienerius metus, jas reikės mokėti iš skolintų lėšų, ir jis yra teisus. Bet ir dabar po gabalėlį trupinamos kompensacijos bus mokamos iš skolintų lėšų – biudžetų neketinama subalansuoti iki pat 2017 metų. Manyti, kad dabartinės dalinės kompensacijos (beveik 200 mln. per metus) bus mokamos ne iš skolintų lėšų vien todėl, jog Sodrai kompensacijų sumą dotuoja valstybės biudžetas (kurio išlaidos viršija pajamas milijardų litų) yra tas pats, kas sakyti, kad biudžete lėšos atsiranda iš biudžeto. Taip, Sodros biudžetas ant popieriaus atrodo dailiau ir Sodra kompensacijoms nesiskolins, bet jokios įtakos bendriems valstybės finansiniams rodikliams toks tarpbiudžetinis stumdymasis neturi.
Trečia, kalbėdamas apie kompensacijas ponas A.Butkevičius teigia, kad valstybė nesiskolins pensijų didinimui, nes tai pavojinga ir primena bėdų turinčias Pietų Europos šalis. Nenorėčiau ginčytis, tik vienkartinis pensijų sumažinimo kompensavimas nėra joks pensijų didinimas. Tai vienkartinis veiksmas, kuriam palaikyti ateityje nereikalinga užtikrinti nuolatinio pajamų srauto. Lietuva šiuo metu, skirtingai nuo savo pačios nesenos praeities ir nuo problemų kamuojamų šalių, turi privilegiją skolintis ypatingai pigiai, kodėl nereikėtų tuo pasinaudoti išsprendžiant vienkartinius įsipareigojimus, kuriuos vis vien teks vykdyti? Nebent manoma, kad vėliau bus dar pigiau? Tuo tarpu būtent išlaidų didinimui, kiek suprantu iš Sodros biudžeto projekto, Lietuva ketina skolintis: suplanuotos šio biudžeto išlaidos viršija pajamas daugiau nei 0,5 milijardo litų. Lydintieji ir aiškinamieji indikuoja kai kurių draudimo išmokų didėjimą, o taip pat ir didesnę bazinę bei vidutinę pensijas. Šaltinis? Aišku, kad jeigu pajamų prieaugio tam nepakanka, tai tik skolinimasis. Didinimui.
Ketvirta ir galiausia. Teigiama, kad jei pensijos bus kompensuotos visiems pensininkams kitąmet, tai baisiai išaugs valstybės skola ir Lietuvai grės gal net Graikijos likimas. Turbūt sunku būtų mane apkaltinti meile skolai, bet palyginimas su Graikija tikrai atsiduoda patetika ir yra nesolidus. Ne tik todėl, kad Graikijos skolos lygis (procentais nuo šalies BVP) keturis kartus viršija mūsiškį – finansų krizės patirtis parodė, kad gali būti laikomas beveik bankrutavusiu ir su keliolikos procentų BVP skola. Visų pirma, todėl, kad pagal pateiktus biudžetų projektus valstybės skola kitų metų pabaigoje vis vien bus daugiau nei 4 mlrd. litų didesnė nei šių gale. Žinia, tai ne pasaulio pabaiga – yra aibė aplinkybių, kodėl taip atsitiks: bus ne tik dengiamos deficitinės išlaidos (mažesnioji dalis), bet ir bus ruošiamasi 2016 metų pradžiai, ankstesnių skolos emisijų išpirkimui, tad didžioji dalis prieaugio – laikina. Bet visa tai jau yra tik paaiškinimai besidomintiems, nesidomintys matys tik pagrindinį skaičių. Kodėl kažkam atrodo, kad minėtai sumai padidėjus dar 200 ar net 500 milijonų litų Lietuva atrodys labiau „prasiskolinus” nei be jų, kai tie šimtai milijonų tėra tik keli procentai bendro šalies skolinimosi poreikio kitąmet ir viskas yra lygiai nesunkiai paaiškinama? Skolos lygis 2015 metų pabaigoje dėl kompensuojamų pensijų galėtų ūgtelti papildomai „net” 0,45 procentinio punkto BVP šalia dabar planuojamų 42,6 procentų, jeigu įtrauktume ir dirbusius pensininkus (be jų – „net” 0,1 proc.). Jaučiat milžinišką skirtumą? Ir aš ne. Ypač, kai to skolos priedo aptarnavimo išlaidos sudarytų tik lašą bendrose skolos aptarnavimo išlaidose. Pati skola, beje, galėtų augti ir mažiau, jeigu mažiau būtų auginamos einamosios išlaidos, bet juk ši diskusija yra „non-flyer’is”, argi ne?
Apibendrinant, argumentai, kurie naudojami teigiant, kad kompensacijų mokėjimas jų netrupinant – tai Sizifo darbas, yra apskritai ne apie kompensacijas. Jie apie įvairiausias einamąsias, nuolatines išlaidas, kurioms skolintis daugiau, sprendžiant iš biudžeto projekto, niekas per daug ir nesibodi. Apie tai, kas, kaip sakė Šveikas, buvo seniai, buvo už jūrų marių, ar ko, tiesą sakant, apskritai niekada nebuvo… Kai vienas – apie ratus, o kitas – apie batus. Palyginimai su dramatiškais Pietų Europos pavyzdžiais dėl vienkartinio veiksmo, kurį vistiek valstybė yra įsipareigojusi atlikti, nepaisant, kiek racionalus îr teisingas toks kompensavimas kam atrodo giliai širdyje, nerimti, ypač kai žinai, koks tas papildomas poveikis skolai ir kokie dabar skolinimosi kaštai. Galimybė 2016 metus planuoti be kompensacinių uodegų, „klaidų taisymo” raudų ir pagaliau žvelgiant į priekį, o ne dairantis atgal irgi turėtų atrodyti viliojančiai. Racionaliai vertinant. Net sunku suprasti, kas verčia eiti sunkiuoju keliu. Gal kančios taurumas? Panašu, kad kompensacijų kryžius yra tiesiog labai puošnus aksesuaras politinėje kovoje.