Įvykdę Krymo pusiasalio aneksiją, kamufliuoti turistai ketino pasimankštinti ir kitose Ukrainos srityse, tačiau buvo labai nuvilti ukrainiečių nesvetingumo.
Pasirodė, kad ir didžioji pasaulio dalis kažkodėl nepritaria tokiam „aktyviam poilsiui“, kurį kultivuoja atvykėliai iš Ukrainai neva broliškos šalies, ir visai neketina pripažinti „neapsikentusiųjų“ tariamo apsisprendimo.
Bet „turistai“ atsirado ten tik prasidėjus aktyviajai įvykių Ukrainoje fazei, kai pribrendo reikalas suteikti „internacionalinę pagalbą“ skriaudžiamiems (?) Ukrainos rusams. O prieš tai keletą metų buvo atliekami namų darbai – kiršinami tarpusavyje ukrainietiškai ir rusiškai kalbantys šios šalies gyventojai, kuriamos atitinkamos organizacijos ir tinklalapiai, repetuojami būsimųjų „neapsikentusiųjų“ veiksmai.
Tai vyko (ir dabar vyksta) ne tik Ukrainoje – panašių pavyzdžių galima aptikti ir visur kitur, kur tik siekiama realizuoti vadinamojo „Rusiško pasaulio“ projektą; kitaip sakant – visose be išimties posovietinėse valstybėse, net ir tose, kurios yra NATO ir ES narės.
Kamufliuotų turistų iš Rusijos išsiilgę veikėjai nerimsta ir Lietuvoje. Siekdami aprėpti įmanomai platesnius mūsų šalies gyventojų sluoksnius, jie naudoja, be kitko, ir legalius destruktyvios veiklos būdus – rengia mitingus ir piketus, renka parašus po peticijomis ir rašo straipsnius, kuriuos savo puslapiuose mielai talpina nelabai išrankios Lietuvos žiniasklaidos priemonės.
Jie (jų šeimininkai) puikiai suvokia, kad Lietuvos visuomenė nėra vienalytė, todėl skirtingoms socialinėms grupėms paveikti yra parenkama vis kita retorika. Tai patvirtina žemiau pateikti pavyzdžiai.
Šių metų vasario 4 dieną prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje savo mitingą buvo surengę Žilvino Razmino vadovaujami „nacionaldarbininkai“, išpažįstantys kažką per vidurį tarp vokiško nacizmo ir Šiaurės Korėjos „čučche“ ideologijos, Socialistinio liaudies fronto pirmininko pavaduotojo Giedriaus Grabausko atlydėti šios „partijos“ adeptai, taip pat jiems talkinę Olego Titorenkos tipo „žemaičių separatistai“ ir kiti panašaus raugo marginalai.
Mitingo metu skambėjo liaupsės Rusijai bei V.Putinui ir prakeiksmai vakarietiškam Ukrainos pasirinkimui, politinei Lietuvos vadovybei, JAV, NATO bei visada dėl visko kaltiems žydams.
Kadangi pritarti tokiai politinei platformai galėjo tiktai gerai užsimaskavę (taigi nesiviešinantys) Lietuvos priešai arba visiški degradai (kurie, kaip žinia, mitinguose menkai tesilanko), išėjo nei šis, nei tas – pritariančių mitinguotojams kaip ir nesimatė, o štai visom prasmėm juos nestelbusių „euroatlantų“ susirinko ar tik ne dvigubai daugiau.
Tai reiškė visišką fiasco, dėl ko pasitarę su vadinamąja Vertikale renginių kuratoriai buvo priversti permąstyti savo taktiką. Pirmiausia buvo nutarta sušvelninti toną (vis dėl to čia ne Kirgizija), antra – išgryninti žanrą. Juk sustatyti kartu ir greta nacius, stalinistus bei Lietuvos suskaldymo linkėtojus – to buvo per daug net pačiai infantiliausiai Lietuvos visuomenės daliai.
Kita vertus, tuos kuratorius galima užjausti – laiko tinkamiau pasiruošti Vertikalė nepaliko, „kadrų“ irgi ne kažkiek, ir tie patys yra „š...“, todėl teko suvaryti krūvon viską, kas buvo po ranka.
Ta prasme mitingas, kuris buvo surengtas to paties Socialistinio liaudies fronto prie paminklo P.Cvirkai gegužės 1 dieną, buvo šiek tiek „tvarkingesnis“ – neliko nacių („nacionaldarbininkų“), buvo atsisakyta atvirai antisemitinių šūkių (nors vienas kalbėtojų – Jonas Bieliauskas – eilę metų bendradarbiavo antisemitiniame „Respublikos varpų“ mėnraštyje), o pernelyg „apsišvietusį“ G.Grabauską pridengė bent jau vizualiai respektabilesni partaigenosės Michailas Bugakovas ir Rafaelis Muksinovas; kalbėjo ir naujo mokslo – „labgebos“ išradėjas, toks savotiškas Edvardas Satkevičius. Bet štai bėda – ir vėl į renginį atėjo daugiau „euroatlantų“ su savo plakatais, o ne mitingo organizatorių bendraminčių.
Tuomet buvo nutarta pakeisti plokštelę ir pabandyti „išvaryti iš Lietuvos ją okupavusią NATO“ kiek kitaip – kertant per pačią Lietuvos kariuomenę, tiksliau per šauktinių tarnybos joje grąžinimą. Šiam reikalui buvo skirtas mitingas sostinės V.Kudirkos aikštėje, įvykęs gegužės 23 dieną.
Šįkart iš ankstesniuose „protesto mitinguose” matytų fizionomijų pasirodė vos keletas, tačiau ir šie prie mikrofonų nesiveržė. Scena buvo palikta ne tik karinės tarnybos - bet kokios atsakomybės vengiantiems nebrendyloms, kurie (kurios – taip pat) postringavo apie Lietuvos „militarizavimą” ir neva griaunamus jų likimus.
Tik pamanykite – koks nors neįstojęs į būgnininkų specialybę panelės X draugelis Y net devynis mėnesius neturės galimybės lavintis ir ruoštis pakartotinam stojimui, o jūs čia vapate apie kažkokią kvailą pareigą Tėvynei! Nū gi siaubas!
Be nemokamos (tokių šiaip jau nebūna) sriūbytės ir košytės visiems pageidaujantiems buvo dalinamas „samizdatas” – paslaptingo Antikarinio judėjimo informacinis leidinys su antikonstituciniu pavadinimu „Tarnauti atsisakau” (kontaktai verbavimui – antikarinisjudėjimas@gmail.com ; smegenų plovyklos el. adresas – www.priessauktinius.lt ) ir „autonominis student” (šiaip jau panašesnis į pseudoanarchistinį provokatorių) laikraštis „Unitazas” (atsiprašau – „Unizinas”).
Perskaitykime kai kuriuos šuose leidiniuose pateiktus klausimus ir atsakymus, pavyzdžiui:
„Neisite ginti Lietuvos? – Neisime, ir kitus kviečiame ir kviesime neiti. (…) Kviečiame ginti kasdienius savo interesus visais įmanomais būdais – kovoti ne su iliuzine prievarta iš „Rytų kaimyno” (teisingai, šeimininko vardą būtina rašyti iš didžiosios raidės – I.M.) pusės, o su prievarta, kurią kasdien patiriame mokyklose, universitetuose, darbe ir darbo biržoje”.
Kitaip sakant – nekreipkime dėmesio į atvirais grasinimais besitaškančią Rusiją – verčiau kibkime į atlapus tiems, su kuriais kartu mokotės, dirbate arba bedarbiaujate.
O štai dar vienas minties vingis:
„Norime išreikšti (…) nepritarimą karinei propaganda ir realiai militarizacijai, kuri tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje (…) yra pirmiausiai vidaus politikos elementas, pateisinantis (…) demokratinių laisvių mažinimą”. Kaip sakoma, be komentarų.
Iškart prisiminiau analogiškus „protesto mitingus” Ukrainoje, kai ši šalis buvo priversta imtis antiteroristinės operacijos Donbase; turbūt nereikia ilgai spėlioti – kam tuomet buvo naudingi tokie „protestai”.
Beje, kyla visai natūralus klausimas - ar tikrai į jų pasirašytą „antimilitaristinės” peticijos tekstą buvo įsiskaitę garbūs mokslo šviesuoliai, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto profesoriai Zenonas Norkus ir Arūnas Poviliūnas? Ir kaip jie jaučiasi dabar? Jaunų egoistų noras išvengti to, kas privaloma, yra bent jau paaiškinamas, bet ar taip jau būtina buvo prisidėti, kuriant „ideologinį pagrindimą“ sielos menkystei?
Vienas aršiausių šio mitingo demagogų buvo mano bendrapartietis, Seimo narių M.A. Pavilionienės ir G. Purvaneckienės padėjėjas Artūras Rudomanskis.
Neklausiu retoriškai, kaip tokia jo „veikla“ koreliuoja su Socialdemokratų partijos ir jos dominuojamos Vyriausybės oficialia pozicija aptariamu klausimu, ir kur tokiu atveju žiūri visų lygių partinės etikos komisijos - juk tai yra jau ne tik konkrečios partijos, bet ir apskritai nacionalinių interesų išdavimas.
Nors, kita vertus, panašių Lietuvos nacionaliniams interesams jau ilgai ir nuosekliai kenkiančių padėjėjų pakanka ir politinių oponentų pusėje. Turiu omenyje eilinį tautinę įtampą kurstantį straipsnį neseniai parašiusį Vytautą Sinicą.
Pasitelkęs teisiškai – biurokratinę ekvilibristiką, straipsnio autorius užsipuolė Vardų ir pavardžių įstatymo projekto autorius Gediminą Kirkilą ir Ireną Šiaulienę už tai, kad jie ketina įteisinti kitataučių asmenvardžių originalo forma rašybą (taip, taip – su tomis baisiomis Q ir W, kurios kaipmat sugriaus mūsų lietuvišką tapatybę).
Kad būtų „stipriau”, V.Sinica net kelis kartus pabrėžė, kad tokiu būdu minėti Seimo nariai vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir jos vadovo Valdemaro Tomaševskio reikalavimus. Juk viskas taip paprasta – jei to nori mūsų bendrapiliečiai lenkai, tai būtinai reikia daryti priešingai, ar ne taip, ponas Vytautai?
Argumentai dėl būtinumo įteisinti kitataučių asmenvardžių ir vietovardžių jų gausiai gyvenamose vietovėse rašybą suformuluoti ir pateikti jau daugybę kartų, todėl aš jų čia dabar nekartosiu ir nevardinsiu, juolab kad ir ponas V.Sinica juos puikiai žino (greičiausiai ir supranta).
Be jokios abejonės, žino V.Sinica ir tai, kad nevykdo G.Kirkilas su I.Šiauliene jokių V.Tomaševskio reikalavimų (beje, o kodėl turėtų?).
Žino, bet vis dėl to rašo tokias nesąmones, nes tikisi, kad tautinių ir istorinių stereotipų apkvailinta tautos dalis priims tai už gryną pinigą ir dar kartą nusikeiks pažvelgusi į lenkų tautybės Lietuvos piliečių ir mūsų strateginės partnerės Lenkijos pusę, o tai iššauks atitinkamą ir lenkų (vėlgi eilinį kartą) reakciją.
Būdamas visai arti politikos, V.Sinica (ir visi kiti, kurie suvokia lietuvybę ir tautiškumą kaip teisę niekinti kitus) negali nesuprasti, kad LLRA turėtų visai patikti tas ilgametis tąsymasis dėl dirbtinai supolitintų filologinių „problemų”, nes tai labai padeda jai mobilizuoti savo elektoratą. Vienintelė jėga, kuriai iš tikrųjų yra naudingas šitas antilenkiškas erzelis, yra Rusiją valdanti Vertikalė, kuri negali atsidžiaugti turėdama Lietuvoje tokius pagalbininkus - „lietuvybės puoselėtojus”.
Rusija aktyviai naudoja „etninę kortą” visoje postsovietinėje erdvėje nuo Estijos iki Tadžikijos, ir daro tai iš esmės pagal tą pačią schemą – kurstydamą tautines mažumas prieš tautines daugumas ir skatindamą pastarųjų įtarumą bei nepasitikėjimą mažumų atžvilgiu.
Vienintelis būdas išmušti tą kortą iš Kremliaus rankų – laikų ir civilizuotais būdais išspręsti įsisenėjusias problemas santykiuose tarp šalies etninių grupių, paliekant ko mažiau erdvės priešo spekuliacijoms ir manipuliacijoms. Jeigu reikia – peržiūrėti ir atnaujinti galiojančius teisės aktus tam, kad jie atitiktų ne tik nūdienos reikalavimus, bet ir ilgalaikius mūsų visuomenės bei valstybės interesus.
Būdamas vienas pagrindinių politinio stabilumo pamatų, tarpetninių santykių darnumas yra svarbus bet kuriai valstybei; ką jau bekalbėti apie Lietuvą, kuriai po 1945 metų Rusija yra ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų pusės, kurios sostinė nutolusi nuo rytinės sienos vos 30 kilometrų ir yra įsikūrusi istoriškai susiformavusios (iš niekur niekad neatvykusios) tautinės mažumos kompaktiškai gyvenamoje teritorijoje.
Pridėkime dar tai, kad putininė Rusija kariauja svetimose žemėse jau trečią karą ir atvirai grasina laisvojo pasaulio šalims (kas yra ypač pavojinga tokioms, kaip Lietuva, jos kaimynėms), ir tada suprasime, kad tokiomis sąlygomis kelti (arba palaikyti jau seniau sukeltą) etninę įtampa yra ne kas kita, kaip rafinuota kenkimo savo šaliai ir jos žmonėms forma.
Tai, kad V.Sinica ir kiti į jį panašūs šito nesupranta (arba apsimeta, kad nesupranta), reikalo esmės nekeičia. Juk ir bandantys išvengti pareigos Tėvynei jaunuoliai prisistato mums vos ne žmogaus teisių gynėjais ir pacifistais, o „socfrontininkai” ir kiti „nacionaldarbininkai” – tiesiog kovotojais prieš globalizaciją.
Bet ar galima tikėti visais šiais „neapsikentusiųjų” gretų Lietuvoje tankintojais?