Šioje knygoje jis kviečia skaitytojus diskutuoti apie rinkos ribas. Juk akivaizdu, kad ne viską galima įkainoti pinigais, ne viską galima paversti paprasčiausia preke. Yra dalykų, kurių nenusipirksi už jokius pinigus. Manau, kad tokios diskusijos apie rinką – jos modelį, jos ribas – šiandien ypač reikia ir mums čia, Lietuvoje. Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus pasiekėme tikrai daug: Lietuva tapo stipria, demokratiška, vakarietiška valstybe. Visgi negalime ignoruoti fakto, iki šiol neradome nuoseklaus ekonominio modelio, kuris leistų nesiblaškyti ir kryptingai eiti augimo keliu.
Puikiai regime viso to padarinius. Mūsų šalis taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš socialinės atskirties spąstų: pagal skurdo rizikos grupėje esančių žmonių skaičių (31 proc.) gerokai lenkiame ES vidurkį (24,5 proc.) ir atsiliekame nuo kaimynų (Estijoje 23,5 proc.). Tai lemia ir didėjančią atskirtį tarp augančių didžiųjų miestų ir skurstančių regionų.
Be to, Lietuvoje itin stinga smulkaus verslo, mat savarankiškai dirbančių asmenų skaičius siekia vos 9,7 proc. kai tuo tarpu ES vidurkis yra perkopęs 15 proc. Visa tai neabejotinai turi padarinių ir demografinei situacijai mūsų šalyje.
Rūpindamiesi Lietuvos ateitimi, privalome pradėti bristi iš neigiamų demografinių tendencijų: pagal gimstamumo rodiklį vienai moteriai Lietuvoje tenka 1,64 vaiko, kai kartų kaitai užtikrinti riekia bent 2 atžalų. Visos šios problemos ne tik trukdo valstybės augimui, bet ir skaldo visuomenę, o tuo pačiu sudaro sąlygas priešiškai nusiteikusių valstybių, pirmiausiai Rusijos, įtakos stiprėjimui.
Šiandien, kai Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vyriausybės priimtų skaudžių, bet būtinų krizės meto ekonominių sprendimų dėka Lietuvos ekonomika grįžta į augimo kelią, turime pasiūlyti tokią programą, kuri sudarys sąlygas ilgalaikiam klestėjimui. Kitaip tariant, TS–LKD kyla iššūkis iš su krize siejamos partijos virsti augančios ir tvarios ekonomikos politine jėga.
Kryptį, kuria turime judėti, mums rodo Vokietija – šalis, kuri pokariu buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio, bet vėliau staigiai pakilo „tarsi Feniksas iš pelenų“. Ne tik pakilo, bet ir virto galingiausia Europos Sąjungos (ES) ekonomine valstybe su rekordiškai žemu nedarbu, aukštu pragyvenimo lygiu ir socialine harmonija.
Kas lėmė šį stebuklą? Į dienos šviesą tuometę Vakarų Vokietiją išvedė tuomečio krikščionių demokratų kanclerio Konrado Adenauerio vyriausybėje 1949–1963 metais dirbęs ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas. Jis visuomenei pristatė socialios rinkos ekonomikos modelį (vok. Soziale Marktwirtschaft), kurio šaknys – krikščioniškosios etikos ir žmogaus sampratoje, jungiančioje du svarbiausius principus – laisvą rinką ir ekonominę etiką (socialinį teisingumą).
Praktikoje tai reiškia, jog rinka remiasi liberaliais paklausos ir pasiūlos dėsniais, tačiau valstybės reguliacinių svertų pagalba neleidžiama įsivyrauti vienam ar keliems veikėjams, kurie iškreiptų ekonomikos veikimą. Todėl dedamos didelės pastangos skatinant smulkųjį šeimų ir bendruomenių verslą. Greta to veikia ir antrasis polis – socialus jautrumas ir etika, nepaliekantys nuošalyje jaunų šeimų, neįgaliųjų, senjorų, kitų socialiai jautrių grupių, kurios ne tik sulaukia deramos paramos, bet ir yra skatinamos pagal galimybes įsitraukti į gerovės kūrimą. Kitaip tariant, suvokiama, kad klestinti ekonomika – tai ne vien statistiniai pelno rodikliai, bet ir visuomenės harmonijos, lygių galimybių užtikrinimas.
Ilgainiui tokia ekonomikos kryptis – vidurio kelias tarp nekontroliuojamo liberalizmo ir skurdinančio bei asmens laisvę varžančio ir atsakomybę paneigiančio socializmo – tapo Vakarų Vokietijos identiteto dalimi, padėjusia išvengti pastarosios pasaulinės ekonominės krizės pasekmių, o sėkmės istorija – pamatine Europos Sąjungos ekonomikos norma.
Naujausioje ES Lisabonos sutartyje 2009 metais šis modelis buvo oficialiai įrašytas kaip siekiamybė: „Vidaus rinka siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą“.
Akivaizdu jog Lietuva negali būti šių tendencijų nuošalyje. Ilgalaikį šalies augimą, visuomenės susitelkimą, pamatinių etikos principų įtvirtinimą garantuosime tik tuomet, jei siūlysime konkrečius ir ilgalaikius sprendimus, paremtus kertiniais socialios rinkos ekonomikos principais:
1. Šeimas stiprinanti ir demografines problemas sprendžianti mokestinė politika, santuoką sudariusius asmenis apmokestinant palankesniais tarifais. Pavyzdžiui, šeimos nariai turėtų būti laikomi vienu mokesčiu mokėtoju, o jų pajamos apmokestinamos bendrai. Tai leistų sumažinti mokestinę naštą šeimos nariams tuo atveju, kai jie gauna skirtingo dydžio pajamas. Todėl, remiant šeimas, Lietuvoje būtų galima kalbėti apie papildomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą santuoką sudariusiems asmenims, taip pat nuoseklų NPD didėjimą gausėjant šeimos narių skaičiui.
2. Pensijų ir kitų socialinių išmokų indeksavimas pagal ekonomikos augimo rezultatus. Pažeidžiamos grupės negali tapti neproporcingais naštos nešėjais sunkmečiu, o taip pat populizmo aukomis prieš pat rinkimus, kuomet partiniais tikslais yra ekonomiškai nepagrįstai didinamos valstybės socialinės išmokos (pavyzdžiui, socialdemokratų pensijų didinimo politika prieš 2008 m. Seimo rinkimus).
3. Paskatos smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris yra ekonomikos augimo variklis. Mažos ir vidutinės kompanijos turi tapti tikru ekonomikos varikliu supaprastinant jų steigimo procedūras, mažinant biurokratinį krūvį, skatinant kooperaciją tarp panašaus dydžio įmonių, o ne jungimąsi į didelius vientisus darinius.
4. Paskatos investuoti sudarant sąlygas nulinio pelno mokesčio tarifui, kuris būtų taikomas reinvestuojamam pelnui, nes auganti ekonomika ir paskatos plėtoti verslą yra klestėjimo variklis.
5. Verslo, darbuotojų ir valstybės partnerystės skatinimas. Kitaip tariant – socialinių partnerių dialogas, sukuriantis abipusių laimėjimų situaciją. Tai reiškia, kad darbuotojams užtikrinamos saugios darbo sąlygos, kompanijoms – atlyginimų ir darbo laiko standartai, stabili užmokesčio struktūra, stiprus bendradarbiavimas su darbuotojais, o valstybei – sistemos priežiūra.
6. Dėmesys socialiai atsakingam verslui. Toks verslas tapatinamas ir su įstatymų laikymusi, skaidrumo įmonėje užtikrinimu bei aukštais verslo etikos reikalavimais, o kurdamas vertę akcininkams, kartu kuria vertę tiek vartotojui, tiek visuomenei. Socialiai atsakingo verslo įmonėms nesvetima ir filantropinė veikla, dalį pelno aukojant įvairioms labdaros organizacijoms ar finansuojant su tuo susijusius renginius ar pilietines iniciatyvas. Taip pat įmonės neretai išryškina tam tikras socialines ar aplinkosaugos problemas ir imasi iniciatyvos jas spręsti. Daugelis tokių įmonių veiklą vykdo aukštųjų technologijų sektoriuje. Visa tai mūsų ekonomikos augimo ir konkurencinio pranašumo viltis.
7. Sociali rinkos ekonomika augimo metu turi garantuoti teisingą didėjančio BVP paskirstymą ir perskirstymą. Tai reiškia, kad ekonomikos augimas turi būti išreikštas ne tik statistiniais rodikliais, bet ir realiai leidžiant pajausti augimą kiekvienam šalies gyventojui. Todėl tam labai svarbu vykdyti atsakingą fiskalinę politiką, laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo ir Fiskalinio pakto, kas turi apsaugoti nuo politikų tuščių pažadų dalinimo prieš rinkimus ir visų mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo.
Tai – kryptys, kuriomis ekonomikoje turėtų siūlyti TS-LKD. Turėdami aiškią ir ilgalaikę programą ne tik tapsime stipresne partija, bet ir paversime Lietuvą dar labiau susitelkusia, ateities iššūkius priimančia ir išorės grėsmes atremti gebančia valstybe. Tai ekonomikos strategija, su kuria turime eiti į 2016 m. Seimo rinkimus ir juos laimėti tam, kad žodžius paverstume konkrečiais darbais.