Žvelgiant atgal į istorijos vingius regime sudėtingą ir išbandymų kupiną 72 metų kelią. Per tuos septynis dešimtmečius nuo nepriklausomybe sužydėjusio 1918 metų vasario iki laisvą būvį vėl grąžinusio 1990 metų kovo buvo žygiuojama per džiaugsmą ir ašaras, pergales ir pralaimėjimus. Būta visko: pasiaukojančio darbo kuriant laisvą ir nepriklausomą šalį, gundymų autoritarizmu, konfliktų su kaimynais, galiausiai – žvėriško Antrojo pasaulinio karo pragaro, per kurį netekome ne tik dalies savo brolių ir seserų, tačiau ir praradome nepriklausomybę.
Būta partizanų aukos Tėvynei, tačiau būta ir parsidavėlių duoklės iš Rytų nešamai apgaulingai saulei, būta disidentų ir kolaborantų. Į Kovo 11-ąją žengėme per trėmimus, kovas miškuose, pogrindžio veiklą, galų gale išsiliejusią sustabarėjusios imperijos sienas suskaldžiusia Sąjūdžio banga. Žengėme laisvėn vedami Vasario 16-osios idealų. Žvelgiant atgalios, galima drąsiai teigti, kad šios dvi datos yra neatsiejamos – be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios. Tą 1918 metų žiemą laisvės įkvėpusi lietuvių tauta nebesileido lengvai įkinkoma į nelaisvės jungą ir pažymima vergo įdagu. Net ir vėliau sekusi okupacija jau nepajėgė išdildyti to laisvės potyrio, nesugniuždė svajų apie laisvą ir nepriklausomą Tėvynę.
„Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko. <...> Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui. Visos mūsų kalbos sukdavosi tik apie tai. Mes tiesiog fantazuodavom“, – savo partizano dienoraštyje rašė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Kokia brangi yra laisvė geriausiai supranta tie, kurie jos netenka. Šiandien galime daug kalbėti, kad tarpukario Lietuvoje buvo padaryta nemažai klaidų, kad daug ką buvo galima daryti kitaip. Taip, klaidų būta, to neneigia ir pats partizanas Dzūkas, baimindamasis, kad kažkada laisvę atgausiančioje Lietuvoje vėl įsivyraus smulkūs žmogeliai su savo politiniais kromeliais, besirūpinantys tik savanaudiškais interesais ir užmiršę bendrąjį gėrį. Tačiau galimybė klysti yra laisvo žmogaus prerogatyva. Juk neklysta tik tas, už kurį visus sprendimus priima šeimininkas. Toks paprasčiausiai yra visiškai neatsakingas, taigi nužmogintas. Tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji yra laisvų žmonių manifestas prisiimti atsakomybę už savo šalies, savo tautos likimą. Tai nėra utopinė svaja apie rojaus žemėje kūrimą. Kaip rašė Czeslawas Miloszas, tokios universalios utopinės idėjos mums, gyvenantiems Vidurio Europoje, jau senokai kelia įtarumą ir atmetimo reakciją. Svetimos mums raudonos, svetimos rudos, svetimos bet kokios kitos spalvos utopijos, po kuriomis jau slypi tironijos lėliukė. Renkamės pilką spalvą, simbolizuojančią pasiryžimą savo kasdienybėje sunkiu darbu statyti Tėvynę, kuria būtų galima didžiuotis, kuri ugdytų laisvą, išsilavinusį ir atsakingą asmenį, kuri įkūnytų aukščiausius idealus.
Paklausite, kodėl Kovo 11-oji yra neįsivaizduojama be Vasario 16-osios? Pažvelkime į keletą tekstų. „Jeigu skirta mirt, tai tik gimtojoje žemėje, ginant savo laisvę, o ne svetur barstyti kaulus už naują vergovę – toks buvo sprendimas Lietuvos artojų, kūnu ir dvasia suaugusių su gimtosios žemės sultimis“, – rašo partizanas Juozas Lukša-Daumantas. „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. <...> Kas moka pilnai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t.y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai iškelia jį aukščiau kitų“, – atitaria jam Dzūkas. Tarpukaris subrandino kartą, kuriai Tėvynė, kaip liudija Dzūkas, nebuvo tik pinigų terba, kur laisvė reiškė galimybę statyti savo šalies tvirtovę ant aukščiausių idealų pamatų. Tarpukaris išugdė kartą, kuriai būta aukštesnių vertybių nei tik savo asmeninės gerovės, patogaus būvio užtikrinimas. Visa tai dėka Vasario 16-osios. Laisvės ragavęs žmogus netinka vergystės jungui. Partizaninis pasipriešinimas, nors, žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, ir pasmerktas pralaimėjimui, buvo laisvo ir Tėvynę mylinčio žmogaus manifestas prieš brutalią prievartą, užmaskuotą ideologiniais blizgučiais. Neveltui Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba savo deklaracija, kuria siekta pakloti pamatus būsimai nepriklausomai valstybei, buvo pasirašyta būtent vasario 16 dieną. Tai nėra tik paprastas simbolis, o aiškus apsisprendimas aukotis vardan to, kad laisvės ir nepriklausomybės liepsnai nebūtų leista užgesti tarsi vėjo neblaškomam dūmeliui.
„Kovojant už sveiką tautos dvasią pavojingiausias priešas yra mūsų pačių baimė ir neryžtingumas“, – skelbia jau giliu sovietmečiu rašytas disidentų Juliaus Sasnausko ir Antano Terlecko rašytas straipsnis „Atitieskime nugaras!“. Jei tarpukario nepriklausomybė buvo būtent tas laikas, kai tauta galėjo atgauti savo orumą, atsitiesti po ilgo priespaudos laikotarpio ir mokytis gyventi savarankiškai, tai po to sekusi okupacija vėl pratino vergauti, keliaklupsčiauti prieš į namus įsiveržusį banditą su botagu. Tiek carinės, tiek bolševikinės priespaudos laikotarpis mokė lietuvį paklusnumo, sukūprino jo sielą, ugdė refleksą nusiimti kepurę vos tik sutikus galingesnį poną. Jei vieni klaupėsi prieš idealą ir priešinosi jį pamynusiems, tai kiti spjovė į idealą ir klaupėsi prieš amoralią, tačiau šiokį tokį kąsnį numetančią valdžią. Kaip pastebi A. Terleckas ir J. Sasnauskas, buvo sukurta net ištisa „realizmo“ mokykla, aiškinanti, kad esą negalima rizikuoti nors ir vieno žmogaus laisve ar gyvybe. Šios mokyklos atstovai pamokslavo apie tai, kad būtina išsaugoti kuo daugiau lietuvių tinkamam momentui. „Nesupranta jie, kad dvasiniame pogrindyje būnant ir belaukiant „dienos x“, jų stuburą sugrauš rūdys, o širdys apaugs kerpėmis ir pelėsiais. Išgirdę kovos trimitą, jie nepajėgs užsėsti ant kovos žirgų. O jų vaikai užaugs visiškai kurti tautos siekiams“, – rašė disidentai, melo kupiname pasaulyje demonstravę pasiryžimą gyventi tiesoje, pavergto proto viešpatijoje išsaugoję blaivų ir sveiką protą.
Galime tik klausti, į ką būtų atsirėmę, nuo ko būtų atsispyrę ne tik partizanai, ne tik disidentai, tačiau visi idealų nepardavę žmonės, jei Vasario 16-oji nebūtų tapusi jiems pavyzdžiu, mokykla ir švyturiu, rodančiu kelią tamsybėse?
Iš tarpukario patirties galėjo gimti partizaninis judėjimas, o iš sovietinio keliaklupsčiavimo – tik „Jedinstvo“ ir skundai, kad prie „okupanto buvo geriau“. Sąjūdis buvo kūrinys tų, kuriems Vasario 16-oji nebuvo tik šviesmečiais nutolusi data, tik gūdi praeitis, neįmanomybė, o idealas, įprasminantis kasdienę būtį. 1949 metų vasario 16 dieną Minaičių kaimo bunkeryje Lietuvos partizanų vadai kalbėjo apie siekį atkurti nepriklausomą šalį kaip Respubliką – santvarką, kurioje valstybės ir tautos likimas yra kiekvieno piliečio rūpesčio reikalas. Šiandien regime kaip Vasario 16-osios idealo gija driekiasi per visą tarpukarį, vingiuoja per pasipriešinimą okupantui miškuose, atsispindi „Katalikų bažnyčios kronikos“ eilutėse, veda į Lietuvos Laisvės Lygos, Persitvarkymo Sąjūdžio gimimą ir galiausiai kulminaciją pasiekia Kovo 11-osios deklaracijoje.
Tačiau viskas tuo nesibaigia. Abi šios datos šiandieninei Lietuvai yra be galo svarbios kaip įkvėpimas ateičiai, kaip priminimas ir perspėjimas, kad laisvė nėra duotybė, kad nepuoselėjami idealai rūdija kartu su mūsų sielomis, kad turime likti budrūs ir, tariant Justino Marcinkevičiaus žodžiais, saugoti laisvę nuo svetimų ir savų plėšikų. Kartu tai yra pamoka, kad neturime likti abejingi ir kitų kančiai. Partizanų raštai liudija skausmą, kai Vakarų deklaracijose ir dokumentuose įkūnyti idealai užleidžia vietą pragmatizmui ir abejingumui, o ištisos tautos yra paliekamos brutaliam susidorojimui. Negalime leisti, kad toks pats skausmas atsispindėtų ir raštuose, kuriuos ateities kartoms paliks šiandien dėl laisvos ir demokratiškos Ukrainos kovojantys ukrainiečiai. Jei šiandien jie, tai galbūt rytoj mes tapsime taikiniu tų, kuriems kaimyninių valstybių nepriklausomybė iki šiol tebėra tik rakštis ir smūgis šovinistinėms imperialistinėms užmačioms?
Šiame kontekste dera prisiminti šūkį „už jūsų ir mūsų laisvę!“ Aktyviai veikdami vardan mums artimų ir broliškų tautų laisvės kartu kovojame ir dėl savo laisvės ir taip įprasminame tuos idealus, kurie amžiams yra įrašyti 1918, 1949 ir 1990 metų deklaracijose. Tik kasdienė veikla gali įrodyti, kad šie idealai yra gyvi, o ne tapo tik nebylia raide popieriuje.