Dar 2020 m. Seimo rudens sesijoje kartu su Seimo LSDP frakcijos nariais užregistravau Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Juo siekėme išspręsti dabar egzistuojančias esmines problemas dėl asmenų vardų ir pavardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Šis įstatymo projektas buvo reakcija į ankstesnius siūlymus, kuriuos teikė daugiausiai Seimo dešinieji.
2017-aisiais pateikimo fazę praėjo įstatymo projektas, kuris, mūsų akimis, yra nepakankamas ir nepakankamai išplečia Lietuvos piliečių teises. Būtent šį projektą, tuomet taip ir nepasiekusį finišo, Vyriausybė prieš porą savaičių ištraukė iš stalčiaus ir nupūtė nuo jo dulkes.
Lietuvoje vyrauja iš esmės archajiškas požiūris į asmenį ir jo tapatybę. Esamas reguliavimas rodo, kad Lietuvos valstybė laikosi požiūrio, jog asmens vardas ir pavardė (konkrečiai – jų rašytinė forma) priklauso valstybei, o ne asmeniui. Vardo ar pavardės rašymą siekiama reguliuoti taikant tik lietuvių kalbos raidyną, darkant originalias kitataučių vardų ar pavardžių formas.
Lietuvos tautinių mažumų ir konkrečiai lenkų tautinės mažumos reiškiamas nepasitenkinimas – suprantamas: dėl valstybės vykdytos vardų ir pavardžių rašymo politikos istorinės pavardės buvo perrašytos taip, kaip atrodė teisinga pagal lietuvių kalbos taisykles.
Be to, vis didėjant mūsų šalies piliečių mobilumui, žmonės randa antras puses, susituokia (Lietuvoje ar užsienyje) – tokiu atveju įprasta perimti sutuoktinio pavardę. Susituokus skirtingų šalių piliečiams, įrašomos skirtingos pavardės pagal skirtingas – politizuotas –pavardžių rašymo nuostatas; rezultatas – vienos šeimos tėtis, mama ir vaikas gali turėti tris skirtingas pavardes!
Vyriausybė prieš porą savaičių pritarė įstatymo projektui, kuris iki galo neišsprendžia nei vienos iš šių problemų.
Konservatorių teiktas (ir Vyriausybės vėl ištrauktas) projektas neleidžia atsižvelgti į žmonių situacijos skirtumus. Juo tik leidžiama varduose ir pavardėse naudoti anglišką abėcėlę. Tai gudriai pateisinama Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos naudojamu anglų kalbos raidynu. Tačiau net ir tokiomis įstatymo nuostatomis galės pasinaudoti tik tie, kurių oficialiuose tapatybės dokumentuose vardas ar pavardė parašyta angliška abėcėle. Visi kiti asmenys, kurių pavardės yra su diakritikais, turės pasirinkti: pavardė be diakritikų arba, kaip iki šiol, lietuviškai perrašyta pavardė.
Negana to, įstatymu įtvirtinamas dokumento šaltinio reikalavimas. Su užsienio valstybių oficialiais dokumentais, kuriuose įrašai sukurti angliška abėcėle, problemų neturėtų kilti. Tačiau jei dokumento šaltinyje naudojami, pavyzdžiui, vokiečių, danų, portugalų raidyno diakritikai, pagal šio įstatymo reikalavimą pavardę ar vardą reikėtų perrašyti lietuvių kalba.
Dar didesnės problemos laukia lenkų tautinės mažumos Lietuvoje – net jei pavardėje nėra simbolių su diakritikais, visiškai neaišku dėl vėlesnio poįstatyminio reguliavimo: ar pavardei pasikeisti pakaks išrašų iš, tarkime, tarpukario Lenkijos valstybės išduotų dokumentų? Taip pat kyla klausimas: kam iš viso reikia tokio papildomo biurokratinio krūvio šalies archyvams ir patiems pavardę pasikeisti norintiems asmenims?
Tai sukuria daug problemų. Pirmiausia, toks įstatymas nieko neduoda lenkų tautinei mažumai Lietuvoje. Toks įstatymas, kokį siūlo Vyriausybė, leistų išspręsti nesusipratimus poniai Williams, bet asmeniui, kurio pavardė Bącławek, jis tikrai nepadės. Pavardės su kitokias diakritikais, nei lietuvių kalbos (ir, veikiausiai, pavardės, kuriose yra raidė w ir diakritikas) negalės būti rašomos taisyklingai, t. y. pagal užsienio kalbos taisykles.
Taigi Vyriausybė pritarė įstatymo projektui, kuris sukonstruotas ydingai – ir taip, kad Lietuvos lenkai negalėtų (be ilgo ir brangaus bylinėjimosi) atkurti originalios savo pavardės formos, taisyklingos pagal asmens gimtosios kalbos taisykles. Tuo tarpu anglakalbės pavardės galėtų būti rašomos taisyklingai. Ar tokiu būdu Vyriausybė sąmoningai siekia Lietuvos lenkams neduoti to, ko ši mūsų bendrapiliečių bendruomenė siekia taip seniai? Ar čia eilinis – nevykęs, niekam tikęs – Teisingumo ministrės bandymas „kažką daryti“?
Mūsų vardai ir pavardės yra mūsų, jos neturėtų priklausyti valstybei. Visas šis reguliavimas, kuriuo siekiama lotyniškais rašmenimis rašomas kitataučių pavardes perdaryti taip, kaip yra patogiau valstybės aparatui, liudija didelę nepagarbą asmeniui, jo orumui, tapatumui, kartais ir sąmoningą bandymą pažeminti.
Žmonėms, priklausantiems tautinei mažumai, reikia leisti laisvai apsispręsti. Įstatymo projekte turėtų nelikti reikalavimo įrodinėti – ir turėtų būti remiamasi lotyniško pagrindo raidynu, o ne anglų kalbos raidynu.
Todėl ypač apmaudu, kad Seimo socialdemokratų teiktą alternatyvų įstatymo projektą, kuris būtų iš esmės išsprendęs vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose klausimą ir suteikęs daug daugiau teisių mūsų šalies piliečiams, valdantieji atmetė. O patys, kaip jau įprasta šioje kadencijoje, į Seimo salę neša itin konservatyvų ir apdulkėjusį įstatymo variantą.