Šiandien apie viziją jie nebekalba. Nėra kada, nes reikia kalbėti apie priklausomybių testus alkoholikams, slaptus pirkėjus vaistinėse, nesamas, bet algas gaunančias frakcijos referentes ir panašius dalykus.
Rutina, skandalai, mažareikšmiai ir menkaprasmiai dalykai yra paskandinę ne vieną valdžią. Tačiau ši savo orientyrus prarado išvargusi vos vienerius metus.
Švietimo sistemos reforma užstrigo neprasidėjusi. Nekalbu apie aukštąjį mokslą, jis viešosios erdvės dėmesio sulaukė daugiausiai. Pelnytai, nes čia ir klaidų padaryta daugiausiai. Nepagarba akademinei bendruomenei, universitetų autonomijai ir jėgos derybose bei diskusijose kultūra negalėjo duoti kitokio rezultato. Tačiau ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas liko diskusijų užribyje. PISA tyrimų ataskaitos aiškiai rodo neigiamas žinių ir gebėjimų tiksliuosiuose moksluose bei matematikoje tendencijas. Mes mėgstame kalbėti apie suomių švietimo sistemą, tačiau PISA 2015 metų stebėsenos duomenimis mes atsiliekame net nuo Latvijos ir Estijos. Tačiau ar galime kažko kito tikėtis, kai trečdalis mokytojų uždirba vos kiek daugiau nei 500 eurų, o švietimo įstaigų tinklas neatliepia demografinių pokyčių?
Švietimo ir mokslo ministerijos pristatyti valstybinių egzaminų ir stojamojo balo į aukštąsias mokyklas pokyčiai ne tik nesprendžia švietimo kokybės klausimų, bet sukuria ir naujas problemas. Šiandien 74 procentai mokyklų absolventų tęsia savo studijas universitete, kolegijoje ar profesinėje mokykloje. Kur dingsta tie 26 procentų? Išsilavinimas ir įgūdžiai yra viena esminių gyvenimo galimybių sąlygų. Tie dingę 26 procentų yra neatskleistas ir neišnaudotas ekonominis potencialas. Pakėlus stojamuosius balus, bet nepakėlus švietimo kokybės bendrojo ugdymo mokyklose, šis procentas niekur po mokyklos nebesimokančių dar padidės. Tai reiškia, kad didindami stojamąjį balą, turėtume skirti dėmesį ir tiems, kurie liks už brūkšnio.
Mokslas Lietuvoje yra Paskutinis prioritetas. Nors pagal bendrąjį šalies vidaus produktą (BVP) jau siekiame ES vidurkį, mokslininkų atlyginimai yra vieni mažiausių. Lyginant su Estija, Lietuvos mokslo daktarų, profesorių darbo užmokestis 2 ar 2,5 karto mažesnis.
Mokslui ir studijoms skiriama finansavimo dalis nuo BVP nuosekliai mažėja (per pastaruosius penkiolika metų sumažėjo dvigubai). Europos Sąjungos lėšomis šį mažėjimą mėginama kompensuoti, tačiau dėl to sistema tampa mažiau tvari ir labiau išbalansuota.
Sveikatos priežiūros sistemos skaudulius apnuogino gaivališkai kilęs medikų sąjūdis. Nors aktualiose diskusijose dominuoja neadekvatus darbo užmokestis, perteklinis, neefektyvus reguliavimas bei darbo krūvis, tačiau tai veda prie fundamentalios problemos – nepakankamo sistemos finansavimo.
Sveikatos priežiūros sistemoms ES šalys vidutiniškai skiria apie 8 procentų bendro vidaus produkto. Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje sveikatos apsaugai išleidžiama net 11 procentų nuo BVP. Lietuvoje finansavimas siekia vos 4,2 procentus BVP. Senėjanti visuomenė ir augančios paslaugų poreikio tendencijos aiškiai rodo, jog toks finansavimo lygis ilgainiui ims kelti grėsmę paslaugų kokybei ir/arba prieinamumui. Atviroje ES rinkoje medicininė įranga bei farmacijos produktai visur kainuoja panašiai, todėl šiandien mes sistemos finansavimo trūkumą sprendžiame mažais gydytojų atlyginimais. Medikų sąjūdžio iškilimas nedviprasmiškai rodo, jog tai tęstis tiesiog nebegali.
Ar mes girdime šią valdžią keliant konceptualų klausimą – kaip finansuosime sveikatos priežiūros sistemą šiandien ir ateityje? Privatus draudimas, mokestis už vizitą, papildomas procentas PSD įmokai? Jei apie tai nediskutuosime, gydytojai taip pat nebekalbės. Jie tiesiog susirinks daiktus ir važiuos ten, kur medicina šalies raidos vizijose matoma kaip kertinis ramstis.
Regioninė politika – dar viena sritis, kur stebime ne valdžios iniciatyvas, o praėjusių vyriausybių veiksmų bei sprendimų inerciją.
2007–2013 metų Europos sąjungos finansavimo programose regionams buvo skirta daugiau nei 850 milijonų eurų. Įgyvendinant įvairius projektus savivaldybėse buvo sukurta virš 260 tūkstančių darbo vietų. Deja, Valstybės kontrolės audito išvadose buvo nustatyta, jog pasibaigus projektų įgyvendinimo laikotarpiui liko vos dešimtadalis prieš tai sukurtų darbo vietų. Auditas taip pat atskleidė ir neefektyvų LEZ (laisvųjų ekonominių zonų) steigimo praktiką – net 74 procentai teritorijų yra neužstatytos ir nenaudojamos.
Pirmiausia, tai rodo, jog investavimo kryptys ir instrumentai yra klaidingi. Žinoma, aplinkos gerinimas yra reikalingas dalykas, tačiau tai tik vyšnia ant torto. Jei nėra stabilių ir gerai apmokamų darbo vietų, ilgainiui neliks ir kam džiaugtis naujuoju už ES lėšas pastatytu fontanu ar sutvarkytu parku.
Antra, tai parodo, jog regionų politikos Lietuvoje vis dar nėra. Savivaldybių bendradarbiavimas, išteklių telkimas, specializacija pritraukiant investicijas – toks pat retas reiškinys kaip, pavyzdžiui, Sniego žmogus.
Trečia, Lietuvoje apskritai nėra tikrų regionų. Lenkijoje (36 milijonai gyventojų) – 16 regionų, Čekija (10 milijonų) – 7 regionai, Lietuva (2,9 milijonai) – 10 regionų. Prie šių faktų pridėjus regionų plėtros tarybų veiklos ir lėšų skirstymo projektams specifiką, galime drąsiai teigti, jog Lietuvoje yra net ne 10, o 60 „regionų“, nes kiekviena savivaldybė ES lėšų pagalba sprendžia iš esmės tik savo problemas.
Šioje situacijoje pavyzdžiu galėtų būti Švedija, kuri turi aukštesnės savivaldos lygį – renkamas regionines tarybas, užtikrinančias bendrų interesų įgyvendinimą sveikatos ir viešojo transporto srityse. Lietuvoje tokį vaidmenį iš dalies savo laiku vaidino apskričių administracijos. Žinoma, jų trūkumas, kad jų vadovai buvo vienasmeniai sprendėjai ir skiriami (o ne demokratiškai renkami) Vyriausybės.
2014–2020 metų ES finansinėje perspektyvoje regionų plėtrai ir investicijoms skirta daugiau kaip 1,2 milijardo eurų. Ką ši valdžia ruošiasi daryti kitaip, kad būtų išvengta praėjusių laikotarpių klaidų?
Mano paminėti pavyzdžiai tėra iliustracija, jog technokratiškas buhalterizmas negali ir niekada nepakeis šalies raidos vizijos. Net neabejoju, jog paklausti, mūsų valdančiųjų atstovai choru atsakytų, kad švietimas, sveikatos apsauga, regionų politika yra labai svarbūs dalykai. Tačiau kiek svarbūs? Kiek viešasis sektorius turi įtakos (o gal ne?) šalies ir visuomenės sėkmei?
Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Amartya Senas sėkminga visuomene laiko ne tokią, kuri sukuria ar sukaupia daug turto, matuojamo BVP vienam gyventojui, o tokią, kuri turi viziją, ką nori pasiekti su sukauptu turtu: pavyzdžiui, siekia išvystyti visuomenės narių gebėjimus, stiprinti žmonių sveikatą, didinti jų išsilavinimą, gebėjimą užmegzti ir išlaikyti socialinius ryšius.
Ši vizija reikalauja sutelktų ekonominių išteklių, prieinamų visiems visuomenės nariams. Tai gali užtikrinti tik efektyvios institucijos ir viešosios paslaugos.
Apie institucijų reikšmę ir svarbą kalba ir kitas Nobelio premijos laureatas Douglass North, brėžiantis skirtį tarp sėkmingų ir nesėkmingų šalių per viešojo sektoriaus institucijų atvirumą, lankstumą ir kūrybiškumą.
Valdančiųjų buhalterizme aš jokios nuoseklios šalies raidos vizijos neįžvelgiu. Demografiniai iššūkiai, netvarūs švietimo, mokslo ir sveikatos sektorių finansavimo modeliai ir apimtys bado akis, bet konceptualioms permainoms valdantieji neturi nei ambicijos, nei amunicijos – užsiimama tik fragmentiškais biudžeto palopymais ir trupinių barstymu.