Paskelbus karantiną į nokdauną pasiųsta ekonomika bandoma gaivinti beprecedenčiu ekonomikos gelbėjimo planu. Būtent taip. Beprecedenčiu.
Ši valdžia mėgsta skambius žodžius. Jei biudžetas – tai rekordinis, jei reformos – tai struktūrinės, jei planas – tai būtinai beprecedentis. Žinoma, priklauso nuo to, kur tų precedentų ieškai. Jei šalies istorijoje, tai išties sunkiai rasi laikotarpių, kai ekonominis gyvenimas būtų sukaustytas karantino. Tačiau jei pasižvalgysi po kitų šalių dabar taikomas priemones ir planų apimtis, precedentų apstu. Ir gerokai ambicingesnių nei lietuviškasis.
Finansų ministras pristatė 5 mlrd. vertės ekonomikos gelbėjimo planą, kur realiai pagalba galima vadinti vos 2 mlrd. Tuo tarpu kitos šalys išnaudoja pigaus skolinimosi galimybes su kaupu. Ispanija paskelbė apie 200 mlrd. eurų vertės gelbėjimo paketą, kas sudaro apie 20 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Šveicarija kovo mėnesį skyrė 20 mlrd. frankų, iš jų vien per pirmą savaitę išdalino 14 mlrd. ir dabar planui numatyta jau 62 mlrd. Vokietija taip pat patvirtino daugiau kaip 750 mlrd. eurų apimties ekonomikos skatinimo priemonių paketą.
Tuo tarpu Lietuvoje beprecedenčio plano įgyvendinimas tapo beprecedentiškai pasyviu. Silpstančios ekonomikos gaivinimas pirmame etape vyksta itin vangiai ir lyg netyčia. Tai, kad pinigai iki verslo keliauja sunkiai, atsispindi ir statistikoje. Pavyzdžiui, balandžio 22 dienos duomenimis iš „Invegai“ skirstyti patikėtų 1,3 mlrd. paskirta buvo vos 2,4 proc.
Suprantu, kad buvome nepasiruošę, viruso sukeltas sukrėtimas buvo išties netikėtas. Tačiau praėjus jau porai mėnesių nuo pirmo koronaviruso atvejo diagnozavimo ir stebint kitų šalių judesius, tikrai buvo laiko pasirengti kokybiškai įgyvendinti ekonomikos gelbėjimo planą.
Visgi atrodo, jog plano kūrėjai ir įgyvendintojai yra beviltiškai užstrigę priešpandeminėje stadijoje. Kai vyravo nuotaikos apie efektyvumo didinimą ir taupymą. Tačiau tokia politika veikia tik augimo ir puikių lūkesčių laikotarpiu.
Šiandien tiek ekonominio gyvenimo ateitis, tiek ir sveikatos situacijos perspektyvos yra visiškai neapibrėžtos, o žmonių lūkesčiai yra rekordinėse žemumose. Todėl valdančiųjų bandymas prikaišioti įvairiausių saugiklių teikiant paramą veikia tiesiog priešingai.
Valdžia tarsi ištiesia verslui pagalbos ranką, bet prieš paduodant sako:
a) turite susitarti su nekilnojamojo turto savininkais, nes kitaip subsidijos negausite;
b) turite prisidėti 10 proc. prie darbo užmokesčio už prastovas, kitaip subsidijos negausite;
c) turite pateikti finansines ataskaitas už 2 metus, kitaip paskolos negausite;
d) turite turėti gerą įmonės finansų istoriją, kitaip paskolos negausite;
e) turite garantuoti, jog išsaugosite darbo vietas, kitaip subsidijų negausite...
Atleiskite, bet šiandien dauguma verslininkų to padaryti paprasčiausiai negali. Nes viruso niekas neplanavo: kūrė darbo vietas, investavo, skolinosi, plėtėsi. Kalbant apie ateitį, niekas negali prognozuoti, kaip keisis pandeminė ir ekonominė situacija ateityje. Kada atsistatys žmonių vartojimas, kaip keisis vartojimo įpročiai, kaip bus įvedamas ar atšaukiamas karantinas naujų viruso protrūkių metu.
Todėl visiems būtina keisti požiūrio kampą ir nevertinti vieniems kitų kaip priešų, vagių ar bandančių pasipinigauti maro metu. Aišku, tokių yra. Bet absoliuti dauguma verslo atstovų šiandien teturi vienintelį norą – išgyventi. Jei įmanoma – su visais savo darbuotojais. O valstybei taip pat gyvybiškai būtinas įmonių funkcionavimas, nes tik taip galima išsaugoti darbo vietas. Nuo karantino pradžios nedarbo lygis jau išaugo nuo 9,3 iki 11,1 proc., kas sudaro 30 tūkstančių darbuotojų. Dar 300 tūkstančių dirbančiųjų yra prastovose. Jei ekonominė situacija nesikeis – visi jie potencialūs bedarbiai. Tad mūsų visų bendras tikslas – išsaugoti darbo vietas.
Nepasitikėdama verslu valdžia kuria pagalbos sąlygas, kurios niekam netinka. Siūlomos finansinės priemonės yra nepatrauklios, todėl verslas kartais net nebando gelbėtis. O tie, kurie bando, susiduria su pertekliniais reikalavimais: tiek istoriniam įmonės finansiniam stabilumui, tiek ir prisidėti nesamomis lėšomis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovo teigimu, narių įmonės yra užpildę daugiau kaip 30 tūkst. paraiškų valstybės paramai gauti. Patenkinta vos 2,2 tūkst. prašymų.
Tai aiškus signalas – beprecedentis planas neveikia. Jei situacija nesikeis, jau rudenį turėsime nuo finansų krizės laikų neregėtą nedarbo lygį ir sustojusį vartojimą. Todėl būtina padėti nepasitikėjimą į šalį, maksimaliai padidinti finansinių priemonių patrauklumą verslui, radikaliai atsisakyti nebūtinų reikalavimų skirstant paramą ir gerokai efektyviau ir išmaniau išnaudoti valstybės žmogiškuosius išteklius bei infrastruktūrą paramai skirstyti.
Turime pastarąjį mėnesį priimti kaip pamoką – ko negalima daryti. Nes ateis ir kitas etapas, kuomet mums visiems reikės išmokti gyventi su virusu, kol bus išrasta vakcina. Turime jam ruoštis jau šiandien: skatinti ekonomikos paklausą, ypatingos skubos tvarka įgyvendinti investicinius projektus ir paraleliai rengti naujus. Kartu įvertinant ir atsiveriančias galimybes, kai mažinant tiekimo rizikas gamyba iš Kinijos dalinai grįš į Europą.
Deja, šiandien valdantieji ne itin nori dalyvauti pasitarime dėl ateities. Jų planas beprecedentis, o visi besiskundžiantys – patys kalti. „Jeigu verslui po mėnesio atsiranda išgyvenimo dilemos, galbūt su jais ne viskas tvarkoje“, – sako Premjeras.
Siūlyčiau Premjerui šiuo laikotarpiu tvarkos tikėtis kuo mažiau, tada ir ateinantys sunkumai taip neišgąsdins. Vyriausybė turi suprasti, kad šeimoms, įmonėms, dirbantiesiems ir savarankiškai dirbantiems, visiems reikia aiškios vizijos, ko laukti ateityje, ir jos reikia greitai.
Šiuo laikotarpiu Lietuvai padėti galėtų naujas planas: mažiau susipriešinimo, daugiau pasitikėjimo. Juk mūsų tikslas bendras – išsaugoti kuo daugiau darbo vietų Lietuvos žmonėms.