Sunku matyti premjeru žmogų, kuris pats neapsisprendžia, kas jis toks. Kalbant apie mokesčių politiką, jis nori būti populiarus liberalas, mažinantis mokesčius. Tačiau kai kalbame apie išmokų dalinimą – jam jau norisi būti dosniu socialdemokratu, kuris nori duoti visiems ir visko daug.
Nemanau, kad Lietuvos ateičiai tai yra optimaliausias elgesys. Valstybei norint eiti į priekį – reikia aiškios krypties, o ne straksėjimo nuo kojos ant kojos.
S. Skvernelio mokestinės ir išmokų politikos blaškymosi pasekmė yra nepakankamas ir netolygus ekonomikos augimas. Nors premjeras su svita atkakliai trimituoja, kad jų prioritetas yra pajamų nelygybės ir atskirties mažinimas, tačiau statistika rodo, jog žodžiais situacijos nepakeisi. Tam reikia nuoseklių darbų.
Man, kaip konservatorei, norisi, kad dirbant tuos darbus žmonėms būtų duodamos ne žuvys, o meškerė. Ta meškere galėtų būti švietimas. Nes būtent švietimas, mano nuomone, gali sutraukyti skurdo ratą ir kurti didesnę pridėtinę vertę kiekvienam gyventojui bei visai šalies ekonomikai.
Todėl buvo labai keista Seime klausytis premjero kalbų, kuris po trejų metų savo poste staiga supranta, kad švietimas yra pagrindinis prioritetas. Ir šiai sričiai netgi siūlo pasirašyti nacionalinį susitarimą. Būtų galima viltingai džiūgauti, tačiau patirtis verčia abejoti gerų norų perspektyva.
Per pastaruosius trejus šios Vyriausybės darbo metus švietimas dažnai buvo diskusijų objektu: sulaukėme milžiniško beprecedenčio mokytojų streiko, populiariausia idėja Lietuvai išrinktas mokytojo profesijos prestižo didinimas. Tačiau nepaisant to, priimant konkrečius sprendimus švietimo kokybė visada buvo dėmesio užribyje ir jokio esminio proveržio šioje srityje taip ir neįvyko.
Ikimokyklinio ugdymo prieinamumas yra tokiame pačiame žemame lygyje, bendrojo ugdymo kokybė regionuose vis dar atsilieka, aukštojo mokslo reforma virto kažkokia kakofonija. Na, o mokymasis visą gyvenimą, kuris kitose Europos Sąjungos šalyse tikrai padeda sukurti didesnę pridėtinę vertę, yra vienas iš mažiausių visoje Europoje.
Savo gražiose strategijose Vyriausybė piešia, kad mokymosi visą gyvenimą rodiklis išaugs tris kartus. Tačiau per savo trejus darbo metus nė per nago juodymą nepasistūmėjo į tą pusę. Ir nematau kodėl turėtų, nes jokių priemonių tam nebuvo skirta.
Todėl savigyra dėl indeksuojamų pensijų ir kilstelėtos minimalios algos atrodo abejotinai. Ypač kai regi pasaulinį ekonomikos pakilimą ir didesniu augimu besidžiaugiančius kaimynus. Akivaizdu, kad Lietuvos gerovė auga nepaisant Skvernelio Vyriausybės, o ne dėl jos pastangų.
Ekonomikos augimas jaučiamas visame pasaulyje, klausimas kaip mes tuo augimu pasinaudosime. Išsidalinsime išmokomis ar investuosime į galimybes. Šio premjero pasirinkimai manęs neįtikina.