Prieš ketverius metus Europos Komisijos bei kitų tarptautinių organizacijų išskirtos pagrindinės šalies problemos ir šiandien liko tos pačios: kritinį lygį pasiekusi pajamų ir galimybių nelygybė; išsikvėpęs ekonomikos modelis su žemais atlyginimais bei prasta švietimo situacija visuose jo lygiuose.
Sukosi „valstiečiai“ kasdienybės ratelyje indeksuodami pensijas, augindami bedarbio išmokas, po karantino iššovė vienkartinių išmokų saliutus, bet esminiai pamatiniai dalykai liko nepajudinti. Pensininkų ar neįgaliųjų skurdas vis dar aukštumose, mokinių pasiekimai vis dar dugne, bedarbių skaičius tik išaugo.
Todėl vietoje skambių frazių apie socialiai orientuotą biudžetą ir atskirties mažinimą, verta investuoti į ilgalaikes priemones ir struktūrinius pagalbos formų pokyčius. Juk vienkartinės išmokos skurdo nemažina. Tai veikiau ekonomikos skatinimo priemonė.
Išanalizavę daug metų trukusias visuomenės slinktis ir aptarę galimus veiksmus su ekspertais bei nevyriausybinėmis organizacijomis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programoje siūlome šiuos socialinės politikos principus:
1. Augančią atskirtį ir pajamų nelygybę mažinti ne vien tik išmokomis, bet ir individualizuotomis valstybės paslaugomis, siekiant kad žmogus atsistotų ant kojų ir gebėtų savo gerove pasirūpintų pats. Tai ypač svarbu kalbant apie bedarbių įtraukimą ir grąžinimą į darbo rinką. Ne tik nedarbo išmokos lemia jų ilgalaikę gerovę. Juk jaunai mamai, norint grįžti į darbą, reikia vaiko priežiūros paslaugų, o atokiame kaime gyvenančiam bedarbiui – pavežėjimo. Kiekvieno poreikiai yra individualūs.
2. Jaunoms šeimoms parengtas atskiras paramos paketas. Jame ypatingas dėmesys skiriamas galimybėms derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus. Kalbame apie diskriminacinių nuostatų panaikinimą dėl laisvos darbo dienos vieną vaiką auginantiems tėvams bei ikimokyklinio ugdymo prieinamumo ir įvairovės didinimą. Taip pat išskyrėme didesnes socialines garantijas savarankiškai dirbantiems tėvams, pirmojo būsto programą ir papildomą paslaugų paketą vaikams, gyvenantiems tik su vienu iš tėvų.
3. Atskirą sidabrinės ekonomikos programą parengėme atsižvelgdami į kintančias demografines tendencijas. Prognozėse – ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir auganti vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje. Įvairiomis priemonėmis stiprinsime senjorų galimybes aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Bus sukurtas specialus senjorų tobulinimosi kuponas, suteikiama papildoma parama priešpensinio ir pensinio amžiaus žmogui steigiant verslą ar persikvalifikuojant. Per Sidabrinės ekonomikos programą bus skiriamas finansavimas produktų ir paslaugų kūrimui, kurių galutinis vartotojas – vyresnio amžiaus žmogus.
Taip pat, atsižvelgdami į aukštą pensininkų santykinio skurdo lygį, užtikrinsime kad senatvės pensijų augimas neatsiliktų nuo atlyginimų augimo. Įgyvendinant dabartinę pensijų indeksavimo tvarką, neatmetame galimybės imtis papildomų priemonių.
Pavyzdžiui, bazinės pensijos dalį palaipsniui prilyginti minimalių poreikių dydžiui, o papildomą dalį nuolat indeksuoti. Taip pat, atsižvelgdami į tai kad 64 proc. vienišų pensininkų gyvena žemiau santykinio skurdo ribos, vietoje dabartinių našlių pensijų įvesime didesnes vienišų asmenų pensijas, kurias gautų ne tik našliai, bet ir niekada nesusituokę ar išsiskyrę pensininkai.
4. Kitas prioritetas – galimybių suteikimas turintiems specialiųjų poreikių. Lietuvoje neįgaliųjų skurdo lygis dvigubai didesnis nei asmenų be negalios. Neįgaliųjų tarpe darbą turi vos 30 proc. žmonių. Todėl akivaizdu, kad negalėjimas dirbti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime sudaro uždarą skurdo ratą. Programoje siūlome naują neįgalumo nustatymo tvarką, skiriant paramą konkretaus asmens įgalinimui, jo darbo vietos pritaikymui bei kompleksinį socialinių paslaugų paketą neįgaliesiems ir pagalbą jų šeimos nariams.
Tikiu, kad remiantis šiais socialinės politikos principais galima sutvirtinti pamatus, ant kurių stovi visuomenėje pažeidžiamiausių žmonių gerovė.
Lietuva gali būti stipresnė, jei joje neliks užmirštų žmonių.