Nedžiugino ir organizatorių skelbiamų minčių seklumas, nestiprūs bandymai filosofuoti ir gintis. Pati gynyba yra šiokia tokia klaida, kurios neturėtų būti būsimuose Seimuose, kai tyliai, be diskusijų ir automatiškai bus ignoruojami netikę siūlymai.

Vienas iš stipriausių ir, atrodytų, neatremiamų skeptikų klausimų – nuo ko reikia ginti šeimas? Čia ne skeptiko, o nugalėtojo, kuris visuose rinkimuose, nežinodamas už ką balsuoti, taip brangina savo balsą, kad, niekindamas naujus, dar nepasireiškusius dalyvius ar siūlomą bent šiek tiek kitonišką požiūrį, su žodžiais „nėra, už ką balsuoti“ atiduoda savo širdį už sistemines nusivalkiojusias, prisimelavusias ir nieko nenuveikusias (neskaitant korupcinių schemų) arba madingo vakarietiško kirpimo partijas. Girdi, neprapuolė balsas. Ironiškiau nebūna – (proto) varguoliai balsuoja už stabilumą. Jie ir šiandien pro klastingą šypsenėlę – tai nuo ko gi reikia ginti tas šeimas?

Tikro Sąjūdžio pradžioje demokratiniai judėjimai buvo ne tik Baltijos šalyse. Puikiai prisimenu, kad pertvarkos vėjai, kurie vienas kitą stiprino ir papildė, pūtė ir iš Maskvos. Vyko diskusijos, laisvėjo spauda ir, kaip keista, Centrinėje televizijoje radosi drąsių laidų ir jų kūrėjų. Tie kūrėjai buvo atvažiavę į Lietuvą ir suko reportažus apie mūsų visaliaudinį ir taikų pakilimą.

Jauni demokratai jautėsi kaip žuvis vandenyje ir medžiagos turėjo apsčiai. Katedros aikštėje atsipalaidavę reporteriai be klastos praeivių klausė „O kam jums laisvė?“. Tuo metu apie tikrą laisvę taktikos sumetimais pas mus dar nelabai kalbėjo.

Ir tikrai, kam ta laisvė? Žmonės sustodavo kaip pagauti, dažnas tik pūtė lūpas, bet staigaus protingo atsakymo nesugalvojo. Gerai vėliau situaciją pakomentavo akademikas E. Vilkas – sunku atsakinėti į kvailus klausimus. Laisvė yra prigimtinė teisė ir kiekvienas ją privalo turėti bei gali elgtis su ja, kaip panorėjęs. Pakilome už ją.

Vakar eilinio LRT forumo metu buvo tarsi bandoma padiskutuoti plačiau tema, kuri yra gynimo maršo akiratyje. Partnerystės įstatymas: diskusijoje nuo techninių klausimų šokinėta prie dvasinių, pinta teisė su emocijomis ir pan. Kaip dažniausiai būna, kiekvienas pašnekėjo iš savo varpinės ir nelabai girdėjo, ką skambina kitas.

Gaila, kad visuomeninė televizija nesugebėjo pasikviesti didesnių filosofų, teisininkų ar gydytojų ir surengti aukšto lygio diskusiją, kuri apimtų pačius tolimiausius problematikos kampelis ir taptų naudinga didžiajai daliai visuomenės. Tikrai nenoriu numenkinti vakarykščių dalyvių kompetencijų, pareigų ir visuomeninio statuso, bet dalis diskusijos buvo nelabai įdomi. Na, kokia televizija, tokie ir... vedantieji.

Įstrigo epizodas, kai p. E. Gentvilas su jam būdingu paprastumu (nepaslėpsi) pasakojo apie (ne) per vienos puotos pertrauką vykusį pokalbį su giminaičiu. Tolimam giminaičiui atsitikus nelaimė ir viena jo koja – medinė. Buvo paklausta, kodėl politikai taip rūpinasi ir gina gėjus. Frakcijos seniūnas, įkvėpęs dūmo, ėmė aiškinti tamsuoliui, kad, girdi, tavimi tai rūpinasi valstybė, tu gi mažuma – neįgalusis. Kodėl neturėtų rūpintis ir kitomis mažumomis, LGBT?

Čia liberalo šauta sau į koją – sulygino medinių žingsnių aidą su garsais iš miegamojo. Pupuliukai iš po antklodės klapsi blakstienomis – mes mažuma. Gal, bet koks to mažumo turinys? Mes linksmi, bet nelabai? Mums reikia to ir ano, na, kaip jūs nesuprantate. Neišspręsti teisiniai, turtiniai reikalai, atstovavimas ir pan. Mes taip mylime vienas kitą, bet, žinote, visko būna.

Klausydamas pradedi prisiminti, kad yra visokių institucijų ir galimybių, į kurias kreipiesi tvarkydamas savo reikalus – notarai, seniūnai, teismai, sutartys, susitarimai ir kt. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra puikus jungtinės veiklos (partnerystės) skyrius, kurį, esant susitarimui, galima būtų papildyti „meilės ir pagarbos“ turiniu.

Jei nesilaikytume neigiamos išankstinės nuomonės ir neisterikuotume, tai jungtinė veikla (partnerystė) puikiai aptaria visus gyvenimo atvejus, išskyrus tuos, kuriuos galimai sukuri, save priskirdamas mažumai.

Tai kokia ta mažuma? Ne ligoniai, čia jau kaip ir sutarta. Pokaldriniai? Į privatų gyvenimą juk nelįsime. Tai kame problema? Sveiki žmonės nori turėti papildomų privilegijų, kurias siekia įtvirtinti įstatymu? Nieko sau.

Kaip anglai sako, nori privilegijų – stok į klubą. Tai mes ir norime į klubą, štai įstatymas, sako jie. Hm, tampa aišku, kad klube atsirastų du institutai, pretenduojantys į tą patį statusą. Ir nespėtume sumirksėti, kaip visokie Europos teismai savo praktika sutvarkytų klausimą galutinai – vestuvės, šeimos, vaikų įsivaikinimas. Žinoma, kad „maršiečiams“ rūpi vaikų saugumas, o ne miegamojo reikalai, kaip oponentai prikiša.

Tikrai nemėgstu lyrinių nukrypimų, bet šventi dalykai – vaikystė, motinystė ir tėvystė – negali būti kaip nors temdomi. Nežiūrint į tai, kad mes kartais, būdami blogais tėvais ar motinomis, tą vaikystę luošiname. Kaip suprantate, tai visiškai kita tema.

Štai ir aiškėja šeimų gynimo esmė. Politikai turi jausti, kad jų rinkėjai yra „prieš". Negalime leisti bet kokių dirbtinų darinių, o taip pat primetamų diskusijų, kurios priešina ir skaldo visuomenę.

Šios temos turi atvėsti, sustoti į savo vietas pagal socialinę-istorinę svarbą, o tauta užsiimti laimingų tarpusavio santykių puoselėjimu ir gerovės kūrimu.

Nemažai žmonių, iš esmės pritariančių pagrindinėms maršo idėjoms, nelabai supranta tolimesnio veiksmų plano ir galimybių. Reikalavimai dar gerokai diskutuotini ir labai nevienodos svarbos. Jaučiasi, kad organizatoriai irgi ne visai suvokia savo galimybes – kartais švaistomasi žodžiais ir pažadais, o kai kada grasinimais.

Visokie šūkčiojimai apie paleidimus ar nuvertimus yra nekonstituciniai ir praktiškai neįgyvendinami, nes, deja, nėra teisinių mechanizmų. Galbūt teks nusivilti tikru dalyvių skaičiumi, o dar labiau pasiruošusių veikti drastiškai, kaip prognozuoja kovingasis sparnas.

Taip pat nematau galimybių surinkti reikiamą parašų kiekį visokiems įmantriems referendumams, kuriais vis ir vėl pagrasinama baigiantis nerišliai kalbai. Pabandykite rinkti parašus ant VRK numatytos formos lapų (su asmens dokumento numeriais ir pilnu autoriaus užpildymu savo ranka) – tai juodas nedėkingas darbas, kuriam reikia labai daug žmonių.

Per numatytą laiką rinkėjas geriausiu atveju gali gauti 400-500 tikrų parašų. Vadinasi, reikia ne mažiau 600 pareigingų ir atsidavusių rinkėjų. Išdalinkite po kelis lapus karščiausiems „maršiečiams“ ir po nustatyto laiko gausite atgal su gal 120, 70, 30 arba 0 parašų. Žinau, nes taip būna.

Linkiu kuo didžiausios sėkmės formuluojant rezoliucijas, organizuojant praktiškus techninius ir logistinius dalykus. Gero oro ir nuotaikos! Iki susitikimo.