Balandžio 26 d. dalyvavau „Išmaniojo miesto“ stendo atidaryme RESTOJE. Net kelių miestų merai po „labas“ ištarė: „Pas mus ateina privatus investuotojas“! Mažas pokytis pokalbyje, milžiniškas šuolis regionų politikoje. Miestų lyderius vis labiau domina privačios investicijos, o ne vien ES parama. „Ištiestos rankos“ ir surauktos kaktos mentalitetą keičia gudri ir pasitikinti savo savivaldybe šypsena.
Tai stiprina tikėjimą, kad kalbantis ir dirbant išvien valdžiai ir verslui, bendruomenėms ir mokslininkams, keičiant pesimistines žinutes regionų sėkmės istorijomis, galime atgaivinti Lietuvos regionus.
Išplėtus regioninės politikos apimtį nuo ES lėšų įsisavinimo iki tvarios (ilgalaikės ir visa apimančios) ekonominės plėtros galima dėlioti ir pabėgimo iš vidutinių pajamų spąstų planą. Užtikrinę pakankamą užimtumą Lietuvoje, turime pasirūpinti, kad ženkliai išaugtų mūsų atlyginimai, tuo pačiu išlaikydami verslo konkurencingumą.
Ir Skuodas turi parako
Balandžio 27 d. grįžtu iš Skuodo, kur su centrinės ir vietos valdžios atstovais bei verslu diskutavome, kaip praktikoje pritaikyti šūkį „regionai – ne lavonai“. Kaip išlaikyti ir pritraukti aukštos pridėtinės vertės verslą, kurio būtų pavydu artimiausiems didmiesčiams – Klaipėdai ir Liepojai. Tiek geriausia tarptautinė praktika, tiek Skuodo rajono verslininkai, ūkininkai, ministerijų ir savivaldybės darbuotojai išskiria šiuos „sėkmės formulės“ ingredientus:
Lyderystė. Nuo depresiją išgyvenusių JAV miestų iki Kauno, Šiaulių, Tauragės ar Alytaus miesto veidas pasikeičia per porinkiminę naktį, atsiradus žmogui, kuriam verslas – ne priešas, bet partneris, o raison d’etre – sukurti ką nors įspūdingo. Nebūtinai merui, nebūtinai mero patarėjui. Kartais užtenka vienos dienos pasisėdėjimo su garsiais kraštiečiais, rinkodaros specialistais ar startuoliais. Vieno klausimo: „Kaip paversti šį miestą ypatingu“.
Partnerystė. Esame stulbinamai geri komandiniame krepšinyje ir labai pusėtini komandiniame darbe. Ir Skuode girdisi nusiskundimai, kad nesusikalba „Vilnius“, savivalda, verslas, menininkai ir švietimo sistema. O miestų plėtros teoretikai patvirtina – gyvenvietės suklesti tik surėmus pečius visai bendruomenei, ypač įtraukus jaunimą.
Išskirtinumas. Yra gėrimai ir yra gėrimai, kurių čia negaliu reklamuoti. Yra miestai ir yra ferarių gimtinė Modena, Pakruojo dvaras, Druskininkai ar atominis gerąja prasme Visaginas. Nė vieno jų prekės ženklas neatsirado dėl to, kad „per amžius taip buvo“. Reikėjo pradinio judintojo, kuris ryžtųsi kažką išskirtinio padaryti būtent čia. Ir štai Skuodo informacijos centro direktorė Gražinitė Jokšienė pasiūlo: būkime pirmoji maža savivaldybė, kuri pastatys naują A klasės daugiabutį! Ir pasipila minčių lietus: galbūt jame gyventų IT specialistai, kuriems nesvarbu, iš kur dirbti, o gal menininkų kolonija, o gal tiesiog jaunos šeimos, kurios dirbtų Klaipėdoje ar Liepojoje, jeigu pritrauktume elitinių mokytojų ir sukurtume „Žemaitijos licėjų“? Panašios mąstymo grandinės suveikia Toskanoje ar Katalonijoje, gal suveiktų ir pas mus. Mažų miestelių idėjų ir puikių pavyzdžių – pilnas Google. Nuo IKEA Kazlų Rūdos ir archajinio turizmo („be ryšio“) sostinių, iki milijonus uždirbančių miestų-kino studijų.
Lyderystės, partnerystės ir išskirtinumo poreikį patvirtina ir žemės ūkyje besispecializuojančio Skuodo rajono ūkininkai. Jie džiaugiasi, kad meras imasi bendruomenės telkimo ir miesto gaivinimo. Jie klausia, kaip Skuodo ūkininkams „atsivežti“ garsų kaimo plėtros ekspertą, pas kurį apsilankę Olandijoje išgirdo „tokių dalykų“ apie XXI amžiaus žemės ūkį! Jie pasižada mielai prisidėti prie rajono gerbūvio, jeigu pajus, kad Skuodui įdomi jų nuomonė, o ES lėšos bus skiriamos ne tik stambiųjų traktoriams, bet ir alternatyviems verslams. Štai Jums ir paraiška regiono atgimimui bei naujajai žemės ūkio politikai.